Protestantizmo protrūkio akivaizdoje Bažnyčia Tridento susirinkimo metu siekė kiek suvienodinti liturginių ritų įvairovę pasiūlydama Romos kurijos ritualą kaip pavyzdinį visai lotyniškai Bažnyčios daliai, o kartu uždrausdama jauniausiais ir reformuoto tikėjimo paliestas liturgines tradicijas. Ilgainiui Romos kurijos ritas, arba „tridentinė“ liturgija, ėmė dominuoti visoje Europoje ir Naujajame pasaulyje. Gyvastingi išliko tik itin seni Milano, mozarabiškas, o taip pat ir gyvastingų vienuolijų ritai - dominikonų, kartūzų ir t.t.
Štai ši nuosekli tiek tikėjimo, tiek ir liturgijos sklaida yra Benedikto XVI aptariamas atsinaujinimas, arba „reforma“, kurios esmė - nuosekli nekintančios Bažnyčios savasties sklaida. Būtent ant šio pagrindo, anot popiežiaus, ir privalo būti suprantamas bei įgyvendinamas II Vatikano susirinkimas. Šis Bažnyčios susirinkimas yra ne išskirtinis Bažnyčios „sumodernėjimo“ pasireiškimas, kurį išaiškintų „tarp eilučių“ modernieji šiuolaikinių vėjų pūtikai.
Šis susirinkimas irgi yra Bažnyčios tradicijos išraiška. II Vatikano tikslas - naujam laikmečiui vėl paliudyti ir perteikti amžinąsias tikėjimo tiesas, o kartu paragino susitelkti Bažnyčią naujo laikmečio akivaizdoje.
Problema ir, iš tiesų, aktuali Bažnyčios bėda, kurią iškelia Benediktas XVI, yra neteisingas, nes nuo Tradicijos atitrauktas, II Vatikano susirinkimo supratimas, kurį paskatino modernioji teologija ir žiniasklaida. Tiksliau, pasaulietinė žiniasklaida ir supasaulėjusi teologija. Ką šventasis Tėvas čia turi galvoje?
Neseniai išėjo trečioji Peterio Seewaldo knyga apie Jozefo Ratcingerio asmenybę „Benediktas XVI: portretas iš arti“. Knygos autorius išsamiai aprašo J.Racingerio gyvenimo kelią jo dabartinės popiežystės šviesoje. Turbūt tiksliausia šio kelio vedamoji linija - kardinolo, o dabar ir popiežiaus Racingerio nenuilstama kova už moderniame pasaulyje neigiamą Tiesą. Kova, nes modernus pasaulis su modernia teologija irgi nepaliaujamai kovoja prieš Tiesą.
Minėtas knygos autorius perpasakoja, kaip anuomet Tikėjimo kongregacijos vadovas kardinolas Racingeris buvo tiesiog viešai nekenčiamas kaip su šiuolaikiniu pasauliu koja kojon nežengiantis „Didysis inkvizitorius“.
Šioje knygoje, beje, kalbinami ir patys kardinolo Racingerio priešai - kažkada itin populiarūs modernieji teologai.
Jie vienu balsu liudija neapykantos tuomečiam kardinolui ir dabar popiežiui Racingeriui priežastis - ištikimybė nekintamai Bažnyčios tikėjimo doktrinai ir visai Tradicijai. Verta paskaityti. Ir tuomet imsime suprasti „trūkio hermeneutikos“, arba II Susirinkimo piktavališko aiškinimo šaknis.
Ir apie tai - kitą kartą.
