Matyt, prasminga, o ir reikalinga pasigilinti į trūkio Bažnyčios savimonėje problemą, kurią savo pontifikato pradžioje iškėlė Benediktas XVI.
Dar kartą prisiminkime Benedikto XVI kalbos Romos Kurijai (2005 m. gruodžio 12 d.) cituotą aktualią ištrauką:
„Vienoje pusėje egzistuoja (II Vatikano susirinkimo - aut. past.) supratimas, kurį norėčiau pavadinti „netęstinumo ir trūkio hermeneutika“ - pastaroji neatsitiktinai sugebėjo pelnyti žiniasklaidos ir vienos moderniosios teologijos dalies palankumą. Kitoje pusėje atrandame „reformos hermeneutiką“: subjekto - Bažnyčios, kurią mums padovanojo Viešpats - atsinaujinimo hermeneutiką; tai subjektas, kuris auga ir vystosi laike, visgi visada išlikdamas tas pats ir vienas keliaujančios Dievo tautos subjektas“.
„Trūkio“ padėčiai apibūdinti neatsitiktinai pasirinkau Tridento ir II Vatikano, Bažnyčios visuotinių susirinkimų, vardus. Būtent Tridentas ir, ypač, tridentinė liturgija yra supriešinama su po II Vatikano susirinkimo sutvarkyta liturgija. O kartu visiškai nepagrįstai supriešinami ir abu Bažnyčios susirinkimai. Dažnai - iki neapykantos. Štai šį tariamai dviejų skirtingų Bažnyčios tapatybių tvirtinimą ir iškelia Popiežius kaip iš esmės ydingą Bažnyčios būvį.
Iš vienos pusės, anot popiežiaus, Bažnyčios tapatybę tvirtina žiniasklaida ir modernioji teologija; iš kitos - Dvasios vedamos visada tos pačios Bažnyčios Tradicija.
„Reformos“ arba nuoseklaus atsinaujinimo samprata apibūdina tai, kas Bažnyčia yra savo esme. Tai yra pasaulio kisme Dvasios gyvastimi pulsuojantis vienas nekintantis ir vientisas Kristaus kūnas. Savo tapatybėje nekintanti, ji keičiasi tik savo išoriniais raiškos pavidalais. Bet niekada - savo esmėje. Vadinasi, ir jos esmingąją savastį - Viešpatį - siekiantis tikėjimas bei pamatinės sakramentinės Kristaus kūno raiškos formos, t.y. liturgija, iš esmės negali keistis.
„Lex orandi, lex credendi“ - „Kaip meldiesi, taip ir tiki“, skelbia nuo amžių Bažnyčios tikėjimo patirties įstatas. Pakeisi meldimosi būdą, pakis ir tikėjimas. Ir atvirkščiai.
Iš Dvasios kylanti „reforma“ niekada nėra revoliucija; bet - ilga ir nuosekli savasties raiškos evoliucija. Dvasios vedinas Bažnyčios tikėjimas šioje natūralioje dviejų tūkstantmečių „reformos“ eigoje tik turtėjo tikėjimo tiesų atradimais. Paskutinė jų - Švč.Mergelės Marijos paėmimo į dangų dogma, popiežiaus Pijaus XII vienybėje su visu gyvuoju Bažnyčios Magisteriumu bei Bažnyčios tradicija patvirtinta 1950 m. lapkričio 1 d.
Bažnyčios liturgija irgi yra Dvasios vaisius Kristaus Kūno sakramentinėje ir kartu apaštalinio tikėjimo raiškoje. Studijuodami organinę Katalikų bažnyčios liturgijos evoliuciją, matome jos formų įvairovę, o kartu ir vienovę. Ypač iki Tridento susirinkimo Romos liturgija įvairavo sulig kiekviena bažnytine provincija. Pavyzdžiui, Lietuvoje dominavo Gniezno metropolijos Romos ritualo liturginiai ypatumai. 2 psl.>>
