Garantuoju, kad Drąsius Kedys jau tapo legenda. Nesvarbu, kokia bylos baigtis, nesvarbu, ar jį suras, ar nesuras. Nesvarbu, ar jo kaltinimai pedofilams pasirodys besantys teisingi, ar melagingi. Nes jis jau tapo legenda, kurios sunaikinti - neįmanoma. Jis tapo herojumi legendoje apie save. Ir akivaizdu: legenda iškilo ne iš D.Kedžio, o iš mūsų pasąmonės gelmių. Vos pažvelgę į šią istoriją, aptinkame visą būrį neįtikėtinai ryškių archetipų.
 |
Dar prieš savaitę beveik niekas nežinojo apie D.Kedį, o dabar jis jau tapo legenda. |
Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių - visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su R.Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambintų jiems, nesant rimtų įtarimų, nes nespėdavo visko patikrinti.
Matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: dauguma palaiko D.Kedį, mažuma sako, kad jis - žmogžudys. Bet ir vieni, ir kiti tampa legendos klausytojais, suvokėjais, nešėjais, pasakotojais. Epas - ir su kovotoju herojumi, ir su nuskriausta auka, kuri pasakojime nueina į antrą planą, ir su nepaprastai galingu priešu. Visas pasakojimas apie Drąsių Kedį primena daugelio šalių mitus taip, kad vargu ar kam kiltų abejonė, kad matome naujos legendos kūrimą. Tokios ryškios, kad jau dabar ją galime įtraukti į lietuviškos mitologijos lobynus.
Beje, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai tikri įvykiai tampa mitais, legendomis ar netgi pasakomis - galime prisiminti kad ir prancūzų pasaką apie Mėlynbarzdį, kilusią iš tikrų įvykių – Jeanne’os d'Ark bendražygio, pedofilo G. de Re skandalo.
Įvykių versijų, apie kurias kalba žmonės, vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Neveikia nė kai kurių komentatorių tiesmukiški mėginimai legendos herojų paversti blogiečiu ar Remigijaus Šimašiaus bandymas kovoti su mitologizavimu racionaliais argumentais.
Psichologas Olegas Lapinas kabina dar giliau. Matyt, pastūmėtas kitų lygintojų lygina D.Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jis neteisus. Gal ir neverta norėti gilios semiotinės analizės iš psichologo, kuris greičiausiai nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš K.G.Jungo veikalų. Čia reikėtų išsyk pastebėti, kad archetipai ryškiausiai matomi tautosakiniuose pasakojimuose - tai itin ryškūs didvyriai, blogiečiai, mistiniai padarai, antgamtinės jėgos.
Drąsius Kedys tampa tiesiog unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus - didvyris ir nugalėtojas. Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas - tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Ir vardas čia nuostabiai tinka: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas. 2 psl.>>
