Kas tai - nevykėlių žaidynės ar vaikų darželis, kur dalinami paguodos prizai ir moliniai medaliai net ir tiems, kas dar neatbėgo iki finišo, bet vistiek stengėsi ir neprišlapino kelnyčių?
Čia ir yra pagrindinė Nobelio komiteto keisto sprendimo liūdna reikšmė. Reikalas net ne tas, kad Norvegijos geradariai jau keletą metų žymiai noriau kreipia premijas į politinio spektro kairę (kai Taikos premiją gavo buvęs JAV prezidentas J.Carteris, vienas narių atvirai pasakė, kad tokiu sprendimu norėta įgelti G.W.Bushui; premija A.Gorui neturėjo nieko bendra su taika, bet „žmogaus sukurtos klimato kaitos“ kritika buvo labai madinga).
Premija avansu - tai infantilizuotos, bet kokią pagarbą pasiekimams ir sėkmei praradusios visuomenės nusistekenimo viršūnė. „Nesvarbu laimėti, svarbu - dalyvauti“, visų nevykėlių šūkis, ir dabar jį Nobelio komitetas priėmė kaip principą.
Premija - už pastangas, arba net tik už ketinimus, o ne už rezultatą. Skatinimas ir plojimas katučių, kol dar niekas neįvyko. Ir bjaurus, žeminantis spjūvis tiems, kas gyvenime daug pasiekė ir turi kuo pasididžiuoti. Kam jiems dabar ta premija?
Jie jaučiasi turbūt kaip ir tie, kas žiūrėjo, kaip tuomečiam Sovietų generaliniam sekretoriui L.Brežnevui vieną po kitos segė SSRS didvyrio žvaigždes, o galiausiai net ir „Pergalės“ ordiną, kuris buvo skirtas tik karvedžiams. Tai buvo nukvakusios Sovietų Sąjungos, nebesusivokiančios ir pasimetusios, paskutinės konvulsijos.
Dabar ir Europa ne tik paseno, ji - suvaikėjo, kaip senelis, kuris niekaip neberanda raktų, akinius kartais padeda į šaldytuvą ir painioja anūkų vardus. Senelis snūduriuoja prie televizoriaus, ką rodo - nesvarbu, kad tik kas nors mirgėtų priešais nosį; papasakoti, kokią laidą žiūrėjo - negali.
Taip ir Nobelio komitetas: supainiojęs rinkimų kampanijos kalbas su realybe, nubalsavo, o dabar, matyt, krapšto pakaušį: „Na, įdomiai mes čia, nieko nepasakysi“.
Tokio paties marazmo ir pasimetimo vedina Europa (ir kai kurie kultūros ir meno veikėjai JAV pakrantėse) prieš kurį laiką murmėjo dėl R.Polanskio suėmimo. Kaip pasakė vienas JAV televizijos apžvalgininkas, jei kam nors trylikamečio vaiko žaginimas, prišėrus narkotikų, yra moralinių diskusijų objektas („Nusikaltimas ar ne? Juk seniai viskas buvo.“), tai su tokiu pašnekovu tikrai nėra apie ką kalbėtis. Toks pašnekovas nesupranta, kad pabėgimas nuo teisėsaugos nėra civilizuotoje visuomenėje laikomas priimtinu, jei nusikaltėlis mano, kad jam gali nepatikti bausmė.
Taip ir su Nobelio komitetu nėra apie ką kalbėti. Jei tiems žmonėms kažkas turi aiškinti kriterijus, kuriais daugelį dešimtmečių rėmėsi garbingas apdovanojimas, tai tikėtis iš jų gero (o gal net ne labai gero - tiesiog pusiau prasmingo) sprendimo - beviltiška.
Turėjau tokį dėstytoją, kuris paskaitose apie estetiką dažnai naudojo frazę „kultūros griuvėsiai“, kalbėdamas apie pigios popkultūros triumfą prieš senąsias vertybes. Per du pastaruosius dešimtmečius dėstytojo žodžius vis patvirtindavo tai talentų šou, tai neišsilukštenusių popžvaigždučių „memuarai“, tai televizijos realybės programos, kur įžymybe tampama, sėdint ant sofos.
B.Obama yra, deja, tos popkultūros ir blizgiųjų žurnalų paveiksliukų bei viešųjų ryšių organizuotų renginių produktas. Jis dar nieko nepasiekė, bet minia jau mano, kad yra šaunus: miniai taip buvo pasakyta, o ir šou buvo geras, įspūdingas, ko daugiau reikia.
Kultūros griuvėsiai, taigi. Atrodo, kad tai kultūrai griūnant, nuolaužos prispaudė ir sveiko proto likučius Osle.
