Tai, ką dabar išgyvena Lietuva ir kitos Baltijos valstybės, nėra išskirtinis reiškinys. Prieš keliolika metų lygiai tokią pat krizę patyrė Švedija. Kodėl Švedijos bankai kartojo tas pačias klaidas – šį kartą Baltijos valstybėse? Ar politikai ir bankus prižiūrinčios institucijos kada nors pasimokys ir užkirs kelią panašioms problemoms ateityje? Ar Baltijos valstybių valiutų devalvavimas būtų tinkamas sprendimas krizei įveikti?
 |
D.Kirsebomas.  BTV |
Tai buvo priversta padaryti Švedija. Apie visa tai – Baltijos televizijos laidoje „Svarbus pokalbis“. Laidos vedėjas – finansų analitikas Stasys Jakeliūnas.
Laidos svečias - Dagas Kirsebomas. Jis – populiarios knygos „Kietas nusileidimas“ autorius. Dagas studijavo verslą ir finansus Stokholmo universitete, dirbo Švedijos finansų sistemoje kuomet ten siautė krizė. Jau dešimt valdo verslą Estijoje, gerai pažįsta šią šalį ir puikiai supranta ekonomikos nuosmukio Baltijos valstybėse priežastis bei padarinius.
- Kas vyko Švedijoje devintame dešimtmetyje? Ką prisimenate apie to meto ekonomiką?
- Tai, kas vyko Švedijoje devintame dešimtmetyje, prieš kelis metus pasikartojo Baltijos šalyse. Ekonominis bumas, ekonominis burbulas, daug spekuliacijų, staigus nekilnojamojo turto kainų kilimas. Žmonės skolinosi daug pinigų tam, kad įsigytų automobilių, pasilinksmintų vakarėlyje, išvyktų atostogų. Tai, kas vyko Švedijoje devintame dešimtmetyje ir tai, kas įvyko Baltijos šalyse prieš kelis metus primena tą patį scenarijų.
- Kokios buvo to ekonominio bumo Švedijoje padariniai?
- Tai neišvengiama. Visuomet ateina krachas. Pakilimas negali tęstis amžinai. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje burbulas sprogo. Ekonominio pakilimo Estijoje metu pajutau, kad šis bumas greitai baigsis. Devintame dešimtmetyje švedai nenorėjo pripažinti, kad burbulas gali sprogti. Estai galvojo taip pat.
- Kas vyko Švedijoje 1992-1993 metais?
- Švedijoje daugelis nekilnojamojo
turto kompanijų, spekuliavę rinkos kainomis, tikėjosi, kad kainos
kils, tačiau įvyko priešingai ir kompanijos bankrutavo. Bankai
buvo paskolinę joms pinigų, todėl šioms bankrutavus, bankai atėmė
įkeistą turtą. Staiga bankai perėmė daug nekilnojamojo
turto. Aišku, bankai nori užsiimti bankininkyste, o ne
nekilnojamojo turto verslu. Bankai nori kuo greičiau parduoti jiems
perėjusį turtą. Tačiau rinkoje vyravo pesimistinės nuotaikos.
Jeigu bankai būtų staiga užtvindę
rinką pigiu nekilnojamuoju turtu, pasekmės būtų buvusios dar
blogesnės. Buvo nuspręsta, kad bankai įkurs atskiras kompanijas,
kurios valdytų nekilnojamąjį turtą. Tokios kompanijos gali net
kelis metus laukti, kol atsigaus rinka, ir tuomet imti pardavinėti
susikaupusį turtą. Viena iš tokių kompanijų buvo „Securum”,
kurioje aš ir dirbau. Ji buvo įkurta tam, kad valdytų blogas Nord
banko paskolas. Šiandien šis bankas vadinasi „Nordea“. 2 psl.>>
