Legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris ir jo vadovaujamas kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“ Vilniuje prabils apie šiuolaikinio muzikanto skrydžius ir nuopuolius.
 |
Smuiko virtuozas G.Kremeris įsitikinęs, kad klasikinė muzika išliks, bet ją reikia ginti.  V.Balkūnas |
Žiūrėkite, ką salėje sukuria muzikantai.
Neįprastus šou sostinės Kongresų rūmuose sekmadienį surengs vienas garsiausių pasaulio smuikininkų 62 metų G.Kremeris su Baltijos šalių jaunimo orkestru „Kremerata Baltica“ ir dviem muzikantais komikais – rusų smuikininku Aleksejumi Igudesmanu bei korėjiečiu pianistu Richardu Hyung Ki Joo.
Šis Lietuvą pasieksiantis projektas „Būti Gidonu Kremeriu“ – tai antroji maestro programa su Vienoje reziduojančiu duetu „Igudesman & Joo“.
Prieš metus jie kartu surengė teatrinį šou „Kinas ir komedija“ dvidešimtyje pasaulio šalių.
Įkvėptas sėkmės, G.Kremeris parašė naujo spektaklio su aktorių duetu „Būti Gidonu Kremeriu“ scenarijų.
Jo premjera įvyko praėjusią savaitę Ispanijoje, o po gastrolių Europoje ši tragikomedija bus rodoma Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje, Malaizijoje.
G.Kremeris, nuo pernai gyvenantis Lietuvos sostinėje, Vilniaus premjeros proga davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
- Kaip sumanėte pasitelkti koncertams klounus?
- Tai rizikinga idėja – tokioje draugijoje galima lengvai nusipiginti ir prarasti gero skonio pojūtį.
Tarkime, ankstesniame projekte „Kinas ir komedija“ dėl patirties stokos, naivumo, nepasitikėjimo savimi pats tarsi tapau trečiu klounu.
Buvo sunku įsijausti į teatrinę raišką, pereiti prie kitokios meno kalbos.
Tačiau tos paieškos mus labai suartino. Po pirmo projekto visus metus laisvalaikiu kūriau naujo spektaklio viziją.
Atidaviau jai daug bemiegių naktų, nes matau didelę šio projekto prasmę.
Tai spektaklis apie nerimą keliančias šiandienos kultūros tendencijas, vertybių supainiojimą, kai menkaverčiai dalykai pristatomi publikai lyg iškilūs laimėjimai.
„Igudesman & Joo“ spektaklyje įkūnija gundantį „blizgiosios“ kultūros pasaulį, kuris yra juntamas ir regimas visur.
Ar jis juokingas? Greičiau – liūdnas.
- Kodėl programa vadinasi „Būti Gidonu Kremeriu“?
- Šiame spektaklyje daug autobiografinių detalių, jis paremtas mano asmenine patirtimi, stebėjimais ir skauduliais. Bet tai nėra spektaklis apie mane – narcisizmas man svetimas.
Tai spektaklis apie artisto likimą. Jo paantraštė yra svarbesnė už pavadinimą: klasikinio muzikanto skrydžiai ir nuopuoliai.
Viskas, ko noriu pasiekti šiuo kūriniu, – priversti susimąstyti „blizgiosios“ kultūros mėgėjus apie tikrąsias ir laikinas vertybes. Susidėjau su klounais tam, kad apginčiau muziką. 2 psl.>>
