Žiūrėdamas į Vienos „Volksoper“ scenoje sėdintį, dukters lavoną apsikabinusį ir nenuoširdžiai raudantį (kas gali nuoširdžiai gedėti dainuodamas?) tėvą Rigoletą, pagalvojau, kad jis tikras šunsnukis ir jokio gailesčio jam nejaučiu.
Kalbant apie Giuseppe’s Verdžio operą „Rigoletto“, nuolat pabrėžiama, jog tai opera apie tėvo meilę, prakeikimą, pasiaukojimą ir pan. Tam tikrame socialinių santykių lygmenyje opera gali būti nusakoma patarle „Nekask duobės kitam, pats įkrisi“. Tėvas norėjo Hercogo mirties, o gavo dukters lavoną.
Jeigu suktume psichoanalizės kryptimi – opera galėtų būti perskaitoma kaip tekstas apie defloraciją, apie merginos virtimą moterimi, ir apie tėvą, kuris kraustosi iš galvos dėl šio fakto. Praradusi nekaltybę dukra jam ir yra lavonas. Dukra, patekusi į kito vyro rankas – jau nevisai dukra. Akivaizdžiai juntamas kraujomaišos kvapas.
Austrijoje, po neseniai nuskambėjusio skandalo apie tėvą, prievartavusį dukterį, labai nesunku apie tai mąstyti. Žinoma, nevengiant tam tikros hiperbolizacijos. Kita vertus, per visą pasaulį ritasi šie skandalai, ir dažniausiai tai tėra Polšinelio paslaptis – jeigu visos dukterys prabiltų apie savo tėvus...
Tėvui matyti savo dukrą kito vyro glėbyje – drama. Baisi vidinė tragedija. Nes pirmasis ir pats geriausias dukters vyras yra jis, Tėvas. Mergaitė, praradusi nekaltybę ir virtusi moterimi, jau nebėra vien tik Jo, Tėvo dukra, ji tampa moterimi, tai reiškia, kad tampa visų vyrų geismo objektu, iš esmės Tėvo akyse ji virsta kekše. Ji tampa prieinama visiems. O tai Tėvo meilei sunkiai pakeliamas dalykas. Pabrėžiu, mylinčio Tėvo, ne kokio nors iškrypėlio.
Tie, kurių sąmoningumo lygis labai žemas, dažnai tiesiogiai supranta šią dramą ir išprievartauja savo dukterį. Dalykiškai, dėl šventos ramybės. Ne dėl to, kad būtų gašlesni už kitus, ar didesni silpnapročiai. Jie paprasčiausiai neištveria, nepakelia minties, kad tai padarys kažkas kitas ir taip savo vaiką, savo mielą dukrytę jis praras amžiams.
Kiti, sąmojingesni, labiau apaugę įvairiomis socialinėmis baimėmis ir tabu, prievartauja dukras kitokiais būdais – verčia jas groti, šokti, tikėti kokį nors dievą, įgyvendinti įvairias nevykusias savo pačių jaunystės svajones ir t.t.
Keisčiausia, kad į šį prievartavimo mechanizmą labai noriai įsijungia ir motinos – kartais jos prievartauja dar įnirtingiau, tampa budeliais kolaborantais, kurie paprastai būna žiauresni už savo šeimininkus, nes nori įsiteikti, padaryti įspūdį, pelnyti ypatingo dėmesio.
Ir visa tai paprastai vadinama didele meile vaikams, rūpesčiu dėl jų ateities. Aš tai darau tavo labui, tu man dar padėkosi, sako vaikui tėvai, ir nusiaubia jo bręstančią psichiką kokiu nors marazmu.
Geras pavyzdys – istorija iš Peterio Weiro filmo „Mirusių poetų draugija“.
Ant vaikų galvų tėvai dažnai suverčia visą šlamštą, su kuriuo patys negali, nepajėgia ar net nenori tvarkytis – o tai irgi yra psichologinio teroro atmaina, baisaus teroro, neretai destabilizuojančio vaiko psichiką ilgam laikui, visam gyvenimui. Meilė vaikams – kaip puikiai tai skamba, ir kokios nešvankybės dažniausiai po ja slypi. 2 psl.>>
