Berlyno sienos griuvimas, kurio dvidešimtmetį šiandien minime, – sovietinės sistemos griūties pradžia. Tačiau istorikas Česlovas Laurinavičius ragina į Rytus ir Vakarus skyrusios sienos baigtį nežvelgti pro rožinius akinius. Sienos tebestūkso, tik dabar jos nematomos.
 |
Istorikas Č.Laurinavičius tvirtina, kad griuvus Berlyno sienai buvo rimtas pavojus, jog pajudės visos Europos sienos.  V.Ščiavinskas |
Žiūrėkite reportažą.
Lrytas.lt pokalbis su istoriku Č.Laurinavičiumi.
– Kokia Berlyno sienos griūties reikšmė Lietuvai?
– 1989-aisiais Lietuva jau buvo stipriai aplaisvėjusi. Žmonės buvo įsitempę, sąlygos griežtos, bet tik jos suklibėjo, ir ištiko greitas griuvimas. Tais laikais buvo kalbama maždaug taip – kol Vokietiją skiria mūras, saugomas milžiniškų sovietinių pajėgų, tai kalbėti apie esminius pokyčius Lietuvoje yra nerealu.
Taip visiems bekalbant siena sugriuvo, ir tapo aišku, kad sovietinė armija turės išeiti iš Vokietijos, galbūt išeis ir iš visos Rytų Europos. Tuomet kodėl ir Lietuvos negalėtų palikti sovietų kareiviai?
Vokietijos pavyzdys daugelį įkvėpė. Tačiau plito ir kita, ne mažiau reikšminga mintis, kad pakitimai Rytų Europoje yra vienas dalykas, o Sovietų Sąjungoje – visai kitas, todėl anksčiau Berlyną skyrusi siena eis ties mūsų vakarine riba.
Ta antroji versija apie Sovietų Sąjungos vakarinę sieną turėjo pagrindo. Iš tikrųjų vėlesni įvykiai parodė, kad gražiai ir lengvai niekas nebus išspręsta, laukia labai sunkūs išbandymai.
– Kodėl sienos ėmė griūti 1989-aisiais? Kas vyko tais metais?
– Komunizmo sistema laikėsi ant kvailių ir ant prievartos. Kvailiams prievartos nereikėjo, o tuos, kurie bent kiek suprato, prilaikė prievarta. Kai tik prievartos sumažėjo, iškart sistema ėmė griūti kaip kortų namelis.
Judėjimas prasidėjo Austrijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. VDR gyventojus čekai ir vengrai ėmė leisti per sieną į Austriją. Keistas pokytis – staiga nei iš šio, nei iš to atidaroma siena. Taip išvažiavo nedaug – gal keli šimtai žmonių. Tačiau svarbus pats principas.
Vietos valdininkai galėjo priimti tokius sprendimus, nes Maskvoje judėjimas prasidėjo gerokai anksčiau, kai į valdžią atėjo M.Gorbačiovas. Be demokratėjimo imperijos centre nieko nebūtų buvę.
Girdėdami demokratiškas mintis iš Maskvos, žmonės ilgai netikėjo, kad taip galima kalbėti. Laukė – kas čia bus. Kai Lietuvoje pirmieji žmonės prabilo, įtampa buvo didžiulė. Paskui kiti pamatė, kad dėl tų žodžių nieko neatsitiko, ir pradėjo kalbėt.
Svarbiausia buvo įveikti baimę.
– O jeigu tie prašnekusieji būtų atsidūrę lageriuose? Negi nieko nebūtų įvykę?
– Manau, kad sistema dar galėjo laikytis pakankamai ilgai. Vakarai triūbijo propagandą per visus radijus. Žmonės klausėsi to radijo, galvojo kaip tas radijas, bet jų realybė buvo kita – yra tam tikra tvarka, jei pradėsi kitaip kalbėti, išlėksi iš darbo ar dar žiauriau - būsi nubaustas. 2 psl.>>
