– Žmonės stebėsis – kaip istorikas gali taip kalbėti, juk tai yra istorinės Lietuvos žemės.
– Taip, istorinės. Bet istorija ilga ir įvairi buvo. Vienokia XII amžiuje, kitokia – XVIII amžiuje. Viskas yra istorija. Jei žvelgsime tik į XII amžių, tai vadovausimės principu – šiandien puikiai gyvenam, kažkada puikiai gyvenom, o yra tarpas, kurio nepripažįstam.
Šitaip negalima gyvent. Vienaip ar kitaip reikia rasti kontaktą. Tai nereiškia, kad LSSR buvo rojus. Aišku, kad tai buvo prievartos sistema. Tuo metu daugiau buvo blogų dalykų, bet buvo ir gerų.
Dirbtinai iškreipti santykį su istorija yra pavojinga.
– Gali prasidėti bandymai kurti naujas sienas?
– Nenoriu spėlioti, kas gali būti. Mes dabar gyvename naujame pasaulyje, kuris linkęs neigti sienas. Net su Iranu ar Šiaurės Korėja kalbamasi. Tai kelia optimizmą.
Bet ne čia yra esmė. Esmė – kaip mes patys vienas į kitą žiūrime. Svarbiausia, kad siena neišdygtų tarp mūsų pačių. O sienos tarp mūsų tebestovi. Kai kurios net naujai išdygusios.
Lietuvoje svarbiausia siena auga tarp žmonių masės ir politinio elito. Politikai turi nusistatę savo taisykles, žaidžia tame kontekste vieni ir mano, kad taip sprendžia valstybinius klausimus. Tačiau didžioji dalis visuomenės situaciją mato visiškai kitaip.
Duok Dieve, kad nebūtų revoliucijų – tai tragedija. Tik reformos, tik kompromisai, tik evoliucija. Tai yra aiškus dalykas, kurio mus moko istorija.
