Personažai postringauja apie gyvenimo prasmę, o netrukus paaiškėja, kad autoriaus valia
jie norėjo tik pasimylėti. Tokia pretenzija į daugiareikšmiškumą ten, kur jo nėra, dažnai spigina į akis lietuviškuose kino filmuose. Kino režisierius Gytis Lukšas apie lietuviško kino bėdas dėsto trumpai drūtai: tai ir nemokėjimas įtaigiai papasakoti istorijos, ir siekis mėgdžioti garsiausius pasaulio režisierius, ir užmiršta taisyklė, kad kino režisieriai ir aktoriai turi būti profesionalai.
 |
G.Lukšas sako, kad Lietuvos kiną gali išgelbėti tik nuoširdus tiesos sakymas. |
Kartais žiūrėdamas lietuvišką kiną režisierius G.Lukšas džiaugiasi. Ne tik tada, kai žvelgia į savo paties kurtą filmą „Duburys“, kuris dabar varžosi dėl „Oskaro“ apdovanojimo. Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas randa, ką parodyti užsieniečiams, kad jie aiktelėtų iš nuostabos ir suprastų, kad Lietuva yra kultūringa valstybė.
lrytas.lt interviu su pretendentu į Nacionalinę premiją G.Lukšu – apie lietuviško kino bėdas ir džiaugsmus.
– Vieni džiaugiasi Lietuvos kino naujovėmis, kiti raukosi, kad lietuviškas kinas yra tragedija. Kaip jūs apibūdintumėte Lietuvos kino situaciją?
– Kinas yra dvilypis, panašus į kentaurą – pusiau žmogus, pusiau arklys. Graži galva – kūrybos lopšys, rambus kūnas – kino pramonė. Kinkuojam į visas puses ta galva, barstom sumanymus vieną už kitą įdomesnius, bet esam pririšti prie labai trumpos grandinės, nes trūksta pinigų filmų gamybai.
Poetas gali parašyti eilėraštį vienas pats ir su pieštuko nuograuža. Netgi jei to eilėraščio niekas nespausdins, jis vis tiek egzistuos. Užrašytas ant popieriaus skiautės, ant servetėlės, kaip būdavo daroma „Neringos“ kavinėje senais laikais. Net ant tualetinio popieriaus eilėraštis yra eilėraštis. Jį galima perskaityti draugui, išmokti atmintinai, pasiųsti mylimai moteriai.
Kine tai visiškai neįmanoma. Jis savyje sujungia visus menus – literatūrą, fotografiją, dailę, muziką. Jo neišmoksi atmintinai, jo nepapasakosi, kaip negalima papasakoti muzikos. Jis turi fiziškai egzistuoti - nesvarbu, kokioje laikmenoje, - kad galėtum jį parodyti.
Nebeturime savo laboratorijos, kurioje galėtume ryškinti nufilmuotas kino juostas – jas vežame arba į Lenkiją, arba į Prahą, arba dar toliau. Turime parduotą Kino studiją su dalinai išparceliuotais kostiumų ir rekvizito cechais – iš bėdos galima pasinaudoti tuo ar kitu fabriku ir filmuoti. Neturime filmų gamybai pinigų. Ir filmų sklaidai jų neturime.
– Poetai taip pat dažnai murma, nes nenori rašyti pieštuko nuograuža ant popieriaus skiaučių.
– Ne, man nepatinka tie menininkai, kurie sako, kad pradžioj visada reikia pinigų. Aš per vasarą parašiau scenarijų naujam filmui. Mano kūrinį perskaitė kolegos. Galiu ir jums jį perskaityti. Man jokių pinigų nereikėjo. Prancūzų režisierius Rene Clairas sakė – filmas baigtas, belieka jį nufilmuoti. Filmas jau buvo jo galvoje. Bet kas bus, jei jo nenufilmuosi? Nieko. Taip ir liks galvoje. Negimęs kūdikis. 2 psl.>>
