Pačią baisiausią istoriją apie valdiškas įstaigas išgirdau prieš kelerius metus: bendradarbis nuvežė savo ligotą tėvą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Stovėdamas ilgoje eilėje, išgirdo rėkiančią registratorę - šioji mat buvo nepatenkinta, jog kojos neturintis žmogus, davęs jai pasą, neatvertė jo reikiamame puslapyje.
 |
Krizės ištikta Latvija, kuriai neretai net pranašaujamas greitas bankrotas - tik truputį žemiau už mūsų šalį - 56 vietoje.  V.Balkūnas |
Registratorė sviedė pasą per langelį ant grindų. Matyt, kad ant ramentų stovintis klientas galėtų pasidžiaugti, keldamas savo dokumentą nuo žemės. Objektyviai žvelgdamas, negaliu pasakyti, kad atsitiko kažkas labai blogo - žalos juk jokios. Mane pribloškė nesuvokiamas, pasišlykštėjimą keliantis valstybinės darbuotojos amoralumas.
”Transparency International” skelbia 2009 metų korupcijos suvokimo indeksus. Lietuva - 52 vietoje. Išties tragiškai atsilikusi nuo Estijos, kuri - 27-ta.
Krizės ištikta Latvija, kuriai neretai net pranašaujamas greitas bankrotas - tik truputį žemiau už mūsų šalį - 56 vietoje. Akivaizdu, korupcija yra ir klesti. Klesti, nepaisant kažkada socialdemokratų premjero G.Kirkilo pažado su ja susidoroti bei vėlesnių jo pareiškimų, kad korupcijos nėra. Ir nepaisant nerišlių dabartinės valdžios kalbų apie kažkokį padėties gerinimą.
Dažnas ekonomikos ekspertas šią padėtį įvertina vienareikšmiškai: kol korupcija tokia, Lietuva nesusilauks užsienio investicijų, savas verslas bėgs į užsienį, o emigracija augs. Taigi, krizė valstybėje, o gal tiksliau - valdininkų galvose, tiktai gilės ir gilės.
Su valdžios įstaigų korupcija susiduriame patys, susiduria mūsų draugai, giminės, pažįstami. Vieni - moka kyšius, kiti - kankinasi, nešiodami visokias pažymas ir metų metais laukdami kokio nors rišlaus atsakymo iš valdininkų. O kiekviena nauja valdžia vis bando tą korupciją sutramdyti, tačiau pastangos - bergždžios.
Problema ta, kad korupcija - nebūtinai piniginė: kuo skiriasi „pagelbėt už “atkatą“ nuo „pagelbėt giminaičiui“? O kuo skiriasi reikalų vilkinimas dėl noro gauti kyšį nuo tokio pat vilkinimo iš paprasčiausio tingumo? Arba tylus kyšio traukimas, siuntinėjant vargšą valstybinės įstaigos klientą kur papuola, nuo tokio paties siuntinėjimo, kylančio iš visiško biurokratinio bardako? Galų gale, kaip kitaip, jei ne korupcija, galime pavadinti daugybės valstybinių įstaigų išsipūtimą iki nesuvokiamų mastų?
Baisu, kad pačių valstybinių įstaigų darbuotojai, apimti korupcijos, patys jos nė nepastebi - jiems atrodo, kad jie gerai dirba visiems reikalingą darbą. Ir neretai - nuoširdžiai dirba. Reikalauja 10 pažymų ten, kur pakaktų vienos, tvirtina kažką 5 kartus, kai galima išsyk nuspręsti, elementariems klausimams užsuka ištisą projektą - tai atrodo natūralu ir įprasta.
Bet argi tai ne ta pati korupcija? Specialiųjų tyrimų tarnyba pasakytų, kad ne - mat nėra kyšininkavimo ar kitų nusikaltimų. Tačiau bet kuris sveiko proto žmogus pasakytų, kad taip: tai savų, valdininkiškų interesų tenkinimas, užmirštant apie piliečio, kurį reikia aptarnauti, poreikius. 2 psl.>>
