„Tai mano mamos kraštas“, - taip jausmingai Pagėgius įvardino Jūratė Jablonskytė-Caspersen knygos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ sutiktuvėse. Knyga, kurioje dešimtims metų praėjus kartojami žymių Lietuvos rašytojų keliai Šveicarijoje.
 |
Pagėgiškė Jūratė Jablonkytė-Caspersen sako: „Važiuoju namo, tai reiškia, kad važiuoju į Pagėgius.“  "Šilokarčema" |
Tai Šveicarijos lietuvių dovana Lietuvai tūkstantmečio proga. Bet apie knygą vėliau. Ne mažiau įdomi asmenybė - pagėgiškė, šios knygos sudarytoja, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenių Švietimo skyriaus kuratorė J.Jablonskytė-Caspersen.
Jūratė gimusi Mažeikiuose, nuo ketvirtos klasės mokėsi Pagėgių vidurinėje mokykloje, ją baigusi įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studijų mainų programos dėka ji sutiko savo gyvenimo draugą, Danijos pilietį, taip pat, kaip ir Jūratė, pedagogą, kuriuos likimas nubloškė į abiems tuomet dar nepažintą šalį - Šveicariją.
Veiklos nestigo ir Lietuvoje
Paklausta, kaip Jūratė apibūdintų meilę, ji nedvejodama atsakė: „Meilė - tai Lietuva.“ Anot jos, juoda lietuviška duona konvertuojama tarp lietuvių Šveicarijoje.
Dabar Jūratė su didele pagarba ir meile pasakoja apie Šveicarijos privalumus, demokratišką ir pilnavertį gyvenimą joje, apie šios šalies piliečių toleranciją ir susiklausymą, pagarbą žmogui bei jo laisvę visomis prasmėmis. Todėl, pasak Jūratės, jie, lietuvaitė ir danas, puikiai įsikūrė šioje šalyje: sukūrė šeimą, augina du sūnus, ir jau septyniolika metų pilnai bei prasmingai realizuoja save. Visa tai įgyvendinti Lietuvoje sunkiai sektųsi.
Prasmingas savęs realizavimo poreikis gimė ne Šveicarijoje, o, pasak Jūratės, dar Lietuvoje: „Mokyklos metais niekuomet netenkino buvimas antroje eilėje. Visuomet norėjau būti pirmoje. Save pamenu visada aktyvią ir nuolat ką nors veikiančią. Aktyvi komjaunimo sekretorės veikla komjaunimo organizacijoje. Buvo įkurtas laiškų skyrius, į kurį plūdo tremtinių, mamų, kareivių laiškai iš visos Lietuvos. Juos grupavome, archyvavome - taip buvo surinktos keturios storos knygos neįkainuojamos medžiagos, kuri vėliau, švenčiant Vasario 16-ąją, „stebuklingai“ dingo. Vėliau daugybė kitų prasmingų darbų jau studijuojant universitete.“
Skola Tėvynei dar daugiau skatino visuomeninę veiklą
„Mes nesame ekonominiai emigrantai, - kalbėjo J.Jablonskytė-Caspersen. - Baigėme studijas, metams bėgant susikūrėme buitį, tuomet pradėjau galvoti, ką galiu padaryti gyvenime naudingo. Atėjo mintis, kad galiu grąžinti skolą Lietuvai. Skolą, kad tu dabar ne ten, ne gimtinėje...
Ir ypatingai skaudu, kuomet radusi laiko susiruošiu į Lietuvą ir vaikams sakau: „Vaikai, važiuosime namo“, o jie nesupratę klausia: „O kur namo?“ Tada suprantu, kad kiekvieno mūsų namai skirtingose šalyse. Tuomet šią skolą jaučiu dar daugiau.“
Taigi prasidėjo aktyvi visuomeninė veikla Šveicarijoje. Pradžia buvo ne lietuvių bendruomenėje, teko daug nuveikti, pasak Jūratės, angliškame gete, vėliau nuėjo į lietuvių Šveicarijoje pažinimą.
2001 metais J.Jablonskytės iniciatyva įsteigtas lietuviškos knygos klubas, kurio krikštatėviu tapo poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų Jurgis Kunčinas. 2 psl.>>
