Naujienos / lrytas.lt

Žinomas italų semiotikas ir rašytojas Umberto Eco bando naują veiklą. „Rožės vardo“ ir kitų tarptautinių bestselerių autorius Paryžiaus Luvro muziejuje kuruoja parodą, kurios tema – sąrašai. Sąrašas, pasak akademiko, yra viena svarbiausių kultūros istorijos formų, leidžianti sukurti tvarką chaose, įnešti šiek tiek anarchijos ir išvengti minčių apie mirtį. Tačiau „Google“ paieškos rezultatų sąrašai kelia katastrofišką grėsmę jaunimui.

U.Eco: "Kultūra nereiškia žinojimo, kada mirė Napoleonas. Ji reiškia mokėjimą tai išsiaiškinti per porą minučių."

- Pone Eco, jūs laikomas vienu iš didžiųjų pasaulio akademikų, o šiuo metu atidarote parodą Luvre, viename garsiausių pasaulio muziejų. Bet parodos temos skamba labai kasdieniškai: sąrašų prigimtis, savo darbuose įvairius dalykus vardinantys poetai ir paveiksluose daugybę daiktų vaizduojantys dailininkai. Kodėl pasirinkote tokias temas?

- Sąrašas yra kultūros pradas. Jis yra meno ir literatūros istorijos dalis. Ko siekia kultūra? Paversti begalybę suvokiamu dalyku. Ir sukurti tvarką – ne visada, bet dažnai. Ir kaip mes, žmonės, elgiamės susidūrę su begalybe? Kaip stengiamės suvokti nesuprantamus dalykus? Sudarydami sąrašus, katalogus, muziejų kolekcijas, enciklopedijas ir žodynus. Kažkuo vilioja galimybė suskaičiuoti, su kiek moterų miegojo Don Giovanni. Su 2063, jei tikėsime W.A. Mozarto libretininku Lorenzo da Ponte. Turime ir labai praktiškų sąrašų – pirkinių sąrašą, testamentą, valgiaraštį – kurie ir patys yra nemaži kultūriniai pasiekimai.

- Ar kultūringą žmogų reikėtų laikyti sargu, besistengiančiu įvesti tvarką ten, kur vyrauja chaosas?

- Sąrašas nesunaikina kultūros, jis ją sukuria. Pažvelgę į kultūros istoriją, visur rastume sąrašų. Tiesą sakant, svaiginančią jų įvairovę – šventųjų, armijų, medicininių augalų arba lobių ir knygų sąrašus. Tik prisiminkite XVI amžiaus augalų kolekcijas. Beje, ir mano romanuose gausu sąrašų.

- Sąrašus sudarinėja buhalteriai, bet jų yra ir Homero, Jameso Joyce'o ir Thomo Manno darbuose.

- Tiesa, nors jie ir nėra buhalteriai. „Ulise“ Jamesas Joyce'as aprašo, kaip pagrindinis veikėjas Leopoldas Blumas atidaro stalčius, ir išvardija visus ten esančius daiktus. Aš tai laikau literatūriniu sąrašu – jis nemažai pasako apie Blumą.

Arba prisiminkime, pavyzdžiui, Homerą. „Iliadoje“ jis bando perteikti įspūdį apie graikų armijos dydį. Iš pradžių jis pasitelkia palyginimus: „Tarsi kaitrioji liepsna, kai siautėja girioj bekraštėj, siekia viršūnes kalnų – toli nusiplieskia pašvaistė, - lygiai taip plieskė šviesa, nuo vario skaistaus atsimušus, vyrams žygiuojant, ir kilo aukštai per orą į dangų“. Bet jam to negana. Jis niekaip negali rasti tinkamos metaforos, taigi meldžia mūsų jam padėti. Ir jam kyla mintis išvardynti daug daug generolų ir jų laivų.

- Bet ar jis šitaip nenutolsta nuo poezijos?

- Iš pradžių mums atrodo, kad sąrašas yra primityvi forma, būdinga ankstyvosioms kultūroms, kurios neturėjo tikslios Visatos sąvokos ir todėl tegalėjo vardyti jos savybes. Tačiau per visą kultūros istoriją sąrašas vėl ir vėl iškildavo į paviršių. Jis jokiais būdais nėra tik primityvių kultūrų išraiška. Viduramžiai turėjo labai aiškų Visatos modelį, bet ir tada egzistavo sąrašai. Renesanse ir Baroko amžiuje įsigalėjo nauja pasaulio samprata, paremta astronomija. Ir vis tiek gyvavo sąrašai. Sąrašas be jokios abejonės aktualus ir postmoderniame amžiuje. Jis turi neatremiamos magijos. 2 psl.>>