- Šis klausimas niekada neiškilo.
- Ar jis turėjo įtakos ratifikuojant Vokietijos suvienijimo sutartį, kurią pasirašė abi Vokietijos ir keturios ją, po Antro pasaulinio karo, okupavusios šalys?
- Ne, ratifikuojant sutartį nekilo jokių sunkumų.
- Tačiau jau po kelerių metų NATO pasislinko į rytus. Ar nepamanėte, kad Vokietijos diplomatai jus apgavo?
- Ne. Kai buvau Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras, NATO plėtra toliau Vokietijos sienų niekada netapo derybų objektu. Iki šiol nematau nieko baisaus NATO plėtroje. Netgi Gruzijai parodyta žalia šviesa įstoti į aljansą per konferenciją Bukarešte praėjusių metų balandį.
- Konferencijoje dėl Vokietijos suvienijimo 1990 m. vasario mėn. Otavoje penkis kartus telefonu kalbėjote su M.Gorbačiovu. Ar kalbėjotės apie galimą NATO išsiplėtimą toliau VDR?
- Ne. Dienotvarkėje buvo tik Vokietijos suvienijimas, daugiau nieko. Buvo svarbu paaiškinti mūsų poziciją, nes Prancūzija ir D.Britanija prieštaravo Vokietijos suvienijimui. Jos bijojo, kad pačiame Europos centre atsiras supervalstybė su dideliu politiniu, kariniu ir ekonominiu potencialu. Labiausiai užsispyrusi suvienijimo priešininkė buvo britų premjerė Margaret Thatcher.
Kai 1990 m. birželį ji susitiko su M.Gorbačiovu, jie apie tai kalbėjo valandų valandas. Galiausiai ji pakeitė savo poziciją.
- Ar Margaret Thatcher tikėjosi rasti sąjungininkų Sovietų Sąjungoje?
- Ne tik. Ji norėjo įtikinti mus nepritarti Vokietijos suvienijimui. Tačiau mudu su M.Gorbačiovu žinojome, kad istorija jau įtraukė į dienotvarkę vieningos Vokietijos klausimą. Jį reikėjo išspręsti taikiu ir demokratišku būdu.
- Jūsų tėvynę Gruziją, kurios prezidentu buvote 1992-2003 m., ne kartą krėtė kariniai konfliktai. Pastarąjį kartą – pernykštis Rusijos-Gruzijos karas dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos. Šių regionų klausimas nėra naujas, 2003 m. derybose tarpininkavo net Vladimiras Putinas. Kaip tai įvyko?
- V.Putinas ir aš suprantame vienas kitą. Aš jį pažinojau, kai jis buvo velionio Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčako, kuris 1990-1991 m. dėstė teisę Leningrado universitete, sąjungininkas. V.Putinas neabejotinai yra talentingas žmogus, jis puikiai mokėjo vokiečių kalbą ir greitai užkopė karjeros laiptais. 2003 m. kovo mėn. pradžioje jis mane pakvietė į vasarnamį Sočyje, prie Juodosios jūros. Ten jis surengė susitikimą su tuometiniu Abchazijos ministru pirmininku.
- Abchazija – de facto respublika, 1993 m. atsiskyrusi nuo Gruzijos...
- Kalbėjome apie tai, kad reikėtų atstatyti per karą sugriautą geležinkelio liniją, vedančią iš Sočio per Abchaziją į centrinę Gruziją. Aš pritariau planui su sąlyga, kad bent viena Abchazijos sritis bus atiduota gruzinų pabėgėliams. V.Putinas tesėjo žodį ir padėjo dešimtims tūkstančių pabėgėlių grįžti į Abchazijos Galio sritį. Tuo metu V.Putinas ir visa Rusija Abchaziją laikė Gruzijos dalimi. 3 psl.>>
