Šimtą kartų teisūs senjorai, kelias dienas šalę mitinguose ir lieję savo apmaudą. Mes - kelios jaunesnės kartos - esame kalti, nes nesugebame uždirbti ir sumokėti mokesčių tiek, kad mūsų tėvai, ta prarastoji, totalitarinės epochos gniuždyta ir paminta Lietuva, bent šiandien galėtų truputį oriau atsikvėpti.
Keli šimtai tūkstančių bedarbių žvalgosi į kaimiškus jų lašinius ir mažėjančias pensijas, kaip vienintelę dar likusią galimybę pergyventi juodus laikus. Nežinia kiek savanorių ar priverstinių emigrantų ieško laimės svetur.
Vis daugiau verslininkų svajoja pasikeisti vietomis, kad tik nereikėtų ir vėl atleisti žmonių ar mokėti bankams beviltiškų skolų.
Bet pensininkai burnojo ne mums. Galėtų nors pakarti su ta dovanų valdžiai skirta virve, - nieku gyvu nenorėčiau atsidurti nė vieno politiko vietoje, kurie turėjo balsuoti už mažesnes pensijas ir mažesnes kitas skurdui ar nelaimei skirtas išmokas. Manote, labai to norėjo?
Bet dar labiau nenorėčiau būti kuriuo nors iš tų, kurie šildėsi pensininkų neviltyje.
Nežinau, kas gali būti labiau menka politikui, nei spekuliuoti objektyviomis valstybės problemomis ir žmonių emocijomis dėl savanaudiško tikslo - įtikti, nors ir meluojant, ir taip išlikti pūkuotame, krizių nežeidžiamame pasaulyje.
Nė vienas iš jų, atsidūręs valdžioje, negalėtų pasiūlyti iš esmės jokio kitokio sprendimo. Nebent lito devalvavimą. Dėl to labiausiai nukentėtų pensininkai ir ne tik jie. Bet išmokų mažinti nereikėtų.
Opozicija kitaip supranta savo misiją. Užuot paaiškinus, kas atsitiko, einama politinės pramogos keliu. Racionalumą keičia iki gyvo kaulo įkyrėjęs emocijų kaitinimas.
Didžiausia apgaulė - pažadai kompensuoti praradimus iš karto, kai tik pensininkai išrinks į valdžią juos.
Nusavintų indėlių, nemokėtų dirbančių pensininkų pensijų grąžinimas užkrovė didelius įsipareigojimus valstybei ir yra viena iš šios krizės priežasčių.
Vakarykščius nuostolius reikia palikti praeičiai ir spręsti, kaip gyvensime rytoj. Ir vėl - vartodami daugiau nei uždirbame ar jau kitaip.
Prisigalvokime iš anksto daugybę kompensacinių įsipareigojimų - ir nusipirksime amžiną krizę, kurią kartais pakeičia šioks toks atoslūgis.
Absoliuti manipuliacija yra teiginiai apie pensijų nuosavybę. Pensijos gali būti tiek, kiek uždirba ir sumoka mokesčių verslas.
Jeigu pensija yra konkreti nuosavybė, kodėl valdžios sprendimu ji gali didėti? Juk su kita nuosavybe taip neatsitinka.
Dirbęs žmogus įgyja tik teisę į pensiją, o ne į konkretų jos dydį. Jį nulemia valstybės finansinė padėtis. Taip buvo, yra ir bus. Jokios angeliškos opozicijos angelų giesmės to nepakeis.
Valstybės galimybės ir buvo, ir yra kuklios. Nes mes, jaunesnės kartos, nesugebame uždirbti daugiau, nenorime mokėti mokesčių. Nemokame dirbti efektyviai, todėl sunkiai konkuruojame.
Sąžiningi politikai turi tai pasakyti. Žinodamas tikrą padėtį žmogus nors negyvena iliuzijomis. Laimės nedaug, bet bent melo mažiau.
***
Šis R.Sotvarienės komentaras šiandien buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.
