Metai prasideda nušvitimu. Apačiose tvyro tobula apatija. Visa tauta
tapo nepriklausoma nuo atominės elektrinės elektros, paaugliai - nuo
kalbų apie seksą, dirbantys pensininkai - nuo pensijų, verslas - nuo
pelno, darbininkai - nuo darbo, bibliotekos - nuo naujų knygų,
saugumas ir diplomatija - nuo darbo valstybei.
Mėgstantis hiperboles galėtų pasakyti ir taip - 2010-ųjų Lietuva šiek
tiek primena 1945-ųjų balandžio pabaigos Berlyną.
Miestas apsuptas raudonųjų armadų, nenutildama gaudžia kanonada, švilpia
artilerijos sviediniai ir krenta bombos. Visi žino, kad netrukus viskas bus baigta, bet
vis tiek romiai stovi eilėse prie parduotuvių.
Tramvajai dar važiuoja. Kepyklose vis dar kepama duona. Žmonės tvarkingai
išleidžiami nemokamų atostogų. Laiku pasirodo spauda su vermachto
pranešimais apie greitą stebuklingą išsigelbėjimą. Bet svarbiausia - ant stulpų
dar tvarkingiau kariami visi nesutinkantys su vieninteliu teisingu fiurerio mąstymu.
Tas, kuris mėgsta tokias hiperboles ir dar yra toks įžūlus, kad nebijo
pasirodyti turįs su kubilizmu nesuderinamą humoro jausmą, galėtų
pridurti - kaip ir jų fiureris, mūsų Maloningoji Ponia, Laborantas ir plagiatą
vietoj magistrinio darbo bandęs nesėkmingai prakišti ministras D.Kreivys panašiai
dabar trimituoja apie greitą ekonomikos pakilimą.
Turniškių bunkeris svaičioja apie D.Kreiviui težinomą verslo rėmimą,
kuris stebuklingai išgelbės žlungantį ūkį. Dėl galios pamišę pozityvūs
tautiniai intelektualai dar aršiau piktinasi Šėtono įsikūnijimu -
valdžios ir kitokį blogį vis dar vaizduojančia, o ne jų kaimiškus pirstelėjimus
registruojančia buržuazine spauda.
Tik apatiškos apačios, kaip ir 1945-ųjų balandžio pabaigos Berlyne,
seniai padėjusios skersą ant tokių Turniškių bunkerio marazmų.
Kada krizė pasieks apogėjų? Ar tikrai balandį darbo neturės jau net 400
tūkst. žmonių?
Prieš metus būtų visiems smalsu, o dabar ir taip aišku: jei iki balandžio liks
A.Kubilius, krizės apogėjus bus perkeltas į spalį. Jei A.Kubilius išliks
iki spalio – krizės apogėjų teks perkelti į 2011-ųjų balandį. Ir t.t.
Dvidešimtaisiais laisvės metais sklandžiai įžengsime į
davatkiškai tobulą valstybę, kur kiekvienam bus savo: apačioms - visiška
apatija ir paklusnumas, viršūnėms - hiperaktyvumas.
Užsienio politiką Gruzijoje ir Ukrainoje pernai jau pardavėme rusams.
Maloningoji Ponia Turniškėse kertant pušis susapnavo baisų regėjimą apie
CŽV kalėjimą, tad spjovėme ir į vienintelį tikrą sąjungininką JAV.
O kad Kremlius galutinai patikėtų mūsų išverstakailiškumu, dar ir ranką
Baltarusijos batkai bučiavome bei leidome jam iš Lietuvos išsityčioti.
Kad jau visai būtų aišku, su kuo Lietuva, išspyrėme paskutinį sąjūdininką
iš Valstybės saugumo departamento. Kas liko? 2 psl.>>
