Biblioteka

Lrytas.lt biblioteka: 141. A.Camus. „Užrašų knygelės I (1935–1942)“ (6)

Vilis Normanas 2010-01-04 15:51

Leidykla „Baltos lankos“ tęsia geriausios literatūros leidybą ir ekonominės krizės sąlygomis. Alberto Camus „Užrašų knygelės I: 1935 – 1942” (vertė: Violeta Tauragienė, 2009 m.) – įvairiais aspektais svarbus didžiojo prancūzų mąstytojo, rašytojo ir filosofo minčių ir idėjų rinkinys. Žodis rinkinys čia vartojamas ne ta prasme, jog kažkas būtų atrinkta, bet ta, jog knygoje surinktos pabiros ir dažnai viena su kita ne itin susijusios mintys.

Šiose „Užrašų knygelėse“ – visai kitoks absurdo genijaus, Camus, veidas. Tai jo juodraštis, kuriame – tarsi žvelgtume pro rakto skylutę – stebime, kaip didysis meistras planavo savo garsiuosius kūrinius, kokios mintys jam atrodė vertos prisiminti, kaip vystėsi ir keitėsi jo paties idėjos.

Tai intymiausia šio rašytojo knyga. Aiškiai rodanti, kad net ir labai tvirta laikysena neišvengia dvejonių.

Pabiros mintys leidžia atsiriboti nuo išankstinių garsiausiems autoriaus kūriniams būdingų vertinimų. „Svetimas“, „Maras“, „Maištaujantis žmogus“, „Sizifo mitas“ – mums dažnai nebereikia galvoti, ką jais norėta pasakyti, nes „teisingos“ interpretacijos daugiau ar mažiau palaidojo šiuos kūrinius ir jų prikėlimas galimas tik tuo atveju, jei teigi priešingą nuomonę.

Ir štai čia – norint pervertinti patį Camus ir atrasti netikėtų jo kūrybos aspektų, į pagalbą kaip geriausias ginklas ateina jo paties „Užrašų knygelės“.

Pirmoji šių knygelių dalis – dar gana santūri. Antroji – kur kas atviresnė. Bet, nepaisant to, ir čia galima rimtai suabejoti – ar teisingai Camus yra visiems laikams patalpintas į absurdo ir maišto lentynėlę, kaip žmogus, nesugebėjęs iškelti jokių originalesnių idėjų?

Atrodo, jog kartais bet kurį autorių gali ištikti pats baisiausias – jo epochos likimas. Kai tavo kūryboje nuauksinami tik tie žodžiai, kurie kalba apie esamą laikmetį. Visa kita lieka tirštame rūke, o vėlesni komentatoriai retai drįsta griauti tvirtus savo mokytojų rankomis nutašytus vertinimų paminklus.

Taip nutiko ir Camus kūrybai. Kiekvienas jo darbų pristatymas pradedamas žodžiais, kokiais baisiais laikais šis autorius gyveno, ir kad būtent gyvenamoji epocha subrandino kertines mąstytojo nuostatas. Retas tuo suabejoja.

Nesiveliant į ginčą, tiesa tai, ar ne, daug svarbiau pasakyti, kad žvelgiant iš „Užrašų knygelių“ prizmės toks vienpusiškas-istoricistinis vaizdas gerokai pakinta.

Camus šiose knygelėse – ne tvirtas absurdo ir maišto teoretikas, žvelgiantis į žmogišką egzistenciją kaip pasmerktą beprasmybei, bet greičiau klausiantis ir bandantis suprasti, kur galėtų būti prasmė. Reikalaujantis iš gyvenimo prasmės. Pats ją kuriantis. Įrodinėjantis ir neigiantis.

Ir jeigu, tarkime, „Sizifo mite“ galima įžvelgti mintį, jog turime gyventi taip, lyg prasmė būtų, tai „Užrašų knygelėse“ tas „lyg“ dar neištartas, dar kažkur ateityje. Iki jo tik einama.

Dėsninga, jog tokie kūriniai - „juodraščiai“ - dažniausiai netampa garsiausiais autorių kūriniais ir dažnai minimi lyg tarp kitko. Bet Camus genijus – galima drąsiai sakyti – net ir tada, kai tik ruošėsi kurti, sukūrė dėmesio ir atidos vertų kūrinių. „Užrašų knygelės“ – puikus to pavyzdys.

Dalintis