Nemaniau, kad dar kartą grįšiu prie šios temos, bet štai draugas nusiuntė internete sužvejotas naujas Juozo Erlicko įžvalgas apie krizę. Prirašė: „žinau, kad Andriui nepatiks“ - nes pažįsta mane ir yra girdėjęs, ką galvoju apie Gyvojo Klasiko kūrybą, o ypač apie jo neva gilias trumpas sentencijas, kurias išgirdęs lietuvis kur buvęs, kur nebuvęs, kone apsiašaroja iš juoko.
Ėmiausi skaityti, kas parašyta (dabar niekas nepasakys, kad neskaitęs metu šiukšlių kibiran). „Pagerėjimai: Sakau: tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla. Valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai… Argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?“
„Horizontai: Anava mažas senelis kad strykčioja didelėj parduotuvėj: kainos per aukštai! Aš gėdinu: pasiekem Europą! NATO pasiekėm! Pasieksim ir varškę!“
Ir tada supratau - Erlickas yra tik simptomas, tik ženklas, tik požymis. Pats rašytojas ir jo sąmojis nieko nereiškia, jis tik garsiakalbis, mėgstantis ir siekiantis prisikišti prie labiausiai sovietinės, labiausiai runkelinės, labiausiai įsižeidusios burnos, ir garsinantis iš tos burnos sklindančius atodūsius ir aimanas (būtent atodūsius - ne šūksnius, šūksniams ta burna neturi nei energijos, nei noro, nei motyvacijos; ji net ir piktinasi puse jėgos).
Jis paslaugiai tuos apgailėtinus vapesius perleidžia per save, raštinga ranka išguldęs, ir pateikia juos ant lėkštelės tai pačiai miniai. Bevardžiai autoriai džiaugiasi, matydami savo pačių mintis, meistro ranka ištašytas, ir krizena laimingi.
Nesipiktinkite tie, kas savęs nelaikote nei sovietinio ilgesio kamuojamais, nei runkeliais, bet vis tiek mėgstantys Erlicko kūrybą ir to nesigėdijantys. Pirmkiausia jūs neprivalote su manimi sutikti. Antra, mano vertinimai dar nieko apie jus nepasako. Tepatinka jums ši kūryba ir tejuokina - jei juokiatės su runkeliais, patys jais netampate. Bet su jais juokiatės, ir iš jų juokų juokiatės.
Nuskriaustojo krizenimas, šaipantis iš skriaudėjo, to nuskriaustojo nesutaurina ir sparnų jam nesuteikia. Jis tebelieka nuskriaustuoju.
Aukos sindromas - sunkiai išgydomas, ir vaistų nuo jo nėra. Iš jo ir juoktis nevalia. Panašiai kaip paranoja (kai iliuzija apie persekiojimą tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi), taip ir savęs įsivaizdavimas esant auka, maža bejėge skiedrele, kurią blaško gyvenimo audros, įsijautimas į aukos vaidmenį yra liūdnas ir dažniausiai negrįžtamas - kuo toliau, tuo labiau klampinantis.
Kai „valdžios“ kaltinimas (lyg stichinės nelaimės, lyg Dievo paskirtos bausmės, kurios nepasirinksi, kaip nepasirinksi tėvų arba odos spalvos) perauga į gailestį pačiam sau, į pasidavimą likimui, nuleidus rankas, į primušto šuns išraiška veide, tada jau žinau, kad paprasčiausia prasta nuotaika ir nusivylimas pavirto negalia.
Tą ligą, aukos ir nuskriaustojo sindromą, savo tikslams panaudojantis ir įgarsinantis žmogus yra garbus ir moralus ne daugiau ir ne mažiau, nei tas, kas pirmas sugalvojo pavėpusius bebalsius ekstravertus (nemačiusius veidrodžio, bet nebijančius nei kamerų anei auditorijos) sukviesti į „talentų šou“. Toks pat ciniškas eksploatavimas. 2 psl.>>
