Kuo virsta naujoji Lietuvos užsienio politika? Tokį klausimą dar kartą verčia kelti šią savaitę minint Sausio 13-osios metines vėl kilę ginčai dėl santykių su Rusija ir Baltarusija.
Prezidentės D.Grybauskaitės vieša pozicija tarsi ir aiški – geri santykiai su minėtomis šalies kaimynėmis yra pačios Lietuvos interesas. Ir čia net nėra dėl ko ginčytis.
Tačiau būtina diskutuoti, kaip tokių gerų santykių Lietuva turėtų siekti. Taip pat ir kiek dėl jų mes galime aukoti, ar yra mums šventų, principinių dalykų, nuo kurių nesame pasirengę pasitraukti nė per žingsnį.
Sausio 13-osios minėjimo metinės, regis, buvo puikus pagrindas būtent tokiai diskusijai.
Juk ne tik Baltarusija, priglaudusi generolą V.Uschopčiką, bet ir Rusija iki šiol globoja už Lietuvos laisvę žuvusių mūsų šalies piliečių žudikus. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad Medininkų žudynių aukos – tos pačios Sausio 13-osios tąsa.
Tačiau premjeras A.Kubilius ir konservatorių patriarchas bei užsienio politikos šauklys V.Landsbergis šią savaitę visokeriopai sveikino D.Grybauskaitės pasiryžimą kviesti Rusijos prezidentą D.Medvedevą į Vilnių minėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių.
Tačiau abu jie abejojo dėl Baltarusijos vadovo A.Lukašenkos. Kodėl? Bent jau man tokia logika – nesuprantama. Juk Rusija dėl Medininkų žudikų elgiasi nė kiek ne kitaip negu A.Lukašenka dėl V.Uschopčiko.
Maža to, būtent Rusijos, o ne Baltarusijos pozicija dėl Lietuvos okupacijos ir pačios nepriklausomybės pastaraisiais metais buvo švelniai tariant dviprasmiška. Todėl, jei jau nesinori švęsti Nepriklausomybės atkūrimo su A.Lukašenka, kodėl taip pradžiugintų D.Medvedevo vizitas?
Žinoma, turi teisę egzistuoti ir nuomonė, kad pragmatiška užsienio politika verčia kai ko „nepastebėti“. Bet ar dėl gerų santykių su Rusija bei Baltarusija mes tikrai galime patys pamiršti žuvusius už Lietuvos laisvę?
Bent jau mano supratimu, būtent tai šią savaitę netiesiogiai pasiūlė D.Grybauskaitė. Ji viešai pareiškė, kad „Lietuva neturi teisinio pagrindo pagal galiojančią dvišalę sutartį reikalauti pono V.Uschopčiko, kaip Baltarusijos piliečio, išdavimo“.
Negana to, Lietuvos prokurorus, reikalaujančius V.Uschopčiko išdavimo, prezidentė apkaltino „darbo imitavimu“.
Šalies vadovė tikriausiai net nesusimąstė, kad jos argumentai labai jau lengvai paneigiami. Užtenka prisiminti Didžiosios Britanijos reikalavimus Rusijai, kad ši išduotų įtariamus A.Litvinenkos žudikus.
Rusijos atsisakymo tai padaryti teisinis pagrindas lygiai toks pat, kaip ir V.Uschopčiko atveju. Įtariamieji – išduoti atsisakančios šalies piliečiai. O Rusija, kaip ir Baltarusija, savo piliečių, net ir nusikaltėlių, esą neišduoda. 2 psl.>>
