Lietuvoje – tikras politinio galvų kapojimo metas. Ne viena jau nuritinta, ne mažiau laukia savo eilės.
„Tvirtos rankos“ išsiilgusi tautos dalis ploja katučių – pagaliau Lietuvoje bus tvarka.
Jei tvarkos atsirastų daugiau, pločiau ir aš.
Bet kuo toliau, tuo mažiau tikiu, kad galvos mūsų šalyje kapojamos siekiant esminių permainų valstybėje, o ne tiesiog pakeisti tuos, kurie asmeniškai kam nors neįtiko.
Nes tikrai siekiant permainų, svarbiausia – sisteminės reformos, o ne vieno ar kito vadovo pakeitimas.
Galima netgi pasakyti kitaip: tikėtis, kad kas nors pasikeis, galima ne tada, kai ką nors pelnytai ir nepelnytai nubausime. Daug svarbiau – pasiekti, kad negerovės taptų neįmanomos.
Ar taip yra Lietuvoje?
Geriausias pavyzdys – nerimstanti priešprieša dėl sukčiavimo motinystės išmokomis ir bausmių už tai.
Tikrai nesu pasirengęs ginti sukčiavusių motinų, juo labiau nesuprantu siūlymų sukurti specialų įstatymą joms apsaugoti.
Tačiau man dar sunkiau suvokti, kodėl svarbiausiu diskusijų objektu tapo būtent „galvų kapojimo“ dilema: bausti ar pasigailėti.
Juk valstybei daug svarbiau išsiaiškinti, kas kaltas (net nebūtinai asmeniškai, greičiau – sistemiškai), kad įstatymas, sudaręs prielaidas sukčiauti, iš viso priimtas.
Ir kaip pasiekti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų.
Lygiai tas pat – ir kitose srityse.
Galima tik pritarti, kad nekontroliuojamos specialiosios tarnybos – grėsmė demokratijai, o gal net ir nepriklausomybei.
Bet kai visos pastangos kovoti prieš tariamą VSD pavirtimą „valstybe valstybėje“ baigiasi A.Pociaus pakeitimu P.Malakausku, o vėliau pastarojo – dar kuo nors, rezultatai gali būti tik apgailėtini.
O gal nesibaigia? Bent jau aš iki šiol girdžiu tik daug patoso kupinų kalbų.
Ir žinau vieną už bet ką iškalbingesnį faktą – įstatymų bazė tam, kad VSD turėtų teisę pateikti Seimui net tas garsiąsias dvylika pažymų, iki šiol nesutvarkyta. Netgi pati prezidentė D.Grybauskaitė ir premjeras A.Kubilius dabar tai jau pripažįsta.
Nebesiveldamas į politinius ginčus dėl to, buvo ar nebuvo CŽV kalėjimai Lietuvoje, visiškai pritarčiau, kad yra absoliuti netvarka ir skandalas, kai D.Dabašinsko ar dar kažkieno prašymu (įsakyti, kiek suprantu, jis neturėjo jokio teisinio pagrindo) kažkas galėjo be jokios kontrolės kirsti Lietuvos sieną.
Tačiau niekaip nesuprantu, kodėl visi kalba tik apie Saugumo departamentą.
Mano supratimu, būtina skubiai aiškintis padėtį Valstybės sienos apsaugos tarnyboje.
Juk būtent ši tarnyba privalo būti organizuota taip, kad niekas joje nedrįstų vykdyti ne tik D.Dabašinsko, bet ir paties Lietuvos prezidento ar premjero neteisėtų prašymų bei nurodymų.
Dar keisčiau, kai VSD atstovai „čirškinami“, kad esą apie CŽV kalėjimais laikomų pastatų įrengimą neinformavo Lietuvos vadovų. Ir net ne todėl, kad dabar jau visiškai aišku, jog M.Laurinkus apie tai kalbėjo su prezidentu R.Paksu.
Daug svarbiau, kad pačiose Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadose pabrėžiama, jog Žvalgybos įstatymas tiesiogiai nereikalauja, kad apie tarptautinį VSD bendradarbiavimą su partneriais Lietuvos vadovai būtų informuojami.
Tai gal nuo įstatymų ir reikėtų pradėti?
Ar kas nors kitaip dėl prokurorų darbo? A.Valantiną „papjauti“ atsirado proga dėl esą blogai tirtos pedofilijos bylos.
Bet ar kas nors gilinasi į sistemines priežastis?
Ar generalinio prokuroro tinkamumas einamoms pareigoms vertinamas pagal tai, kiek jis sugeba įvertinti tikrąsias blogo bylos tyrimo priežastis ir jas šalinti?
Atrodo, kad Lietuvoje to niekam net nereikia. Nukaposime galvas, ir tauta liks patenkinta. Iki kito karto.
