Dar tik prasidėjo 2010-ieji, dar vos atsigaivaliojau grįžęs po švenčių iš Lietuvos į dar baisiau apsnigtą Angliją, o žinios iš gimtinės stebina, ir dar stebina maloniai. Kas čia bus? Gal tikrai bus geresni metai?
Apie ką aš čia? Ogi štai apie ką. „Vyriausybė nutarė atsisakyti požiūrio, kad asmenvardžiai yra lietuvių kalbos reguliavimo dalykas, ir paruošė įstatymo projektą, kuriuo dokumentuose nelietuviškus vardus ir pavardes siūlo rašyti visais įmanomais lotyniško pagrindo rašmenimis“.
Žinoma, įstatymo projektas - dar ne įstatymas, dar ir su Konstitucija teks aiškintis (ar tai, girdi, neprieštaraus nuostatai dėl valstybinės kalbos), bet jau vien tai, kad nors įstatymo projekte pasirodė kažkas panašaus į sveiką protą, negali nedžiuginti. Žinau, mylimas skaitytojau, tu nepratęs skaityti mano džiugių pastabų, tik burbėjimus, bet pakentėk: šį kartą bus kitaip.
Nuostata, kad valstybė neturi nurodinėti žmogui, kaip jis save vadina, ar kaip popieriuje surašo savo pavardę - ar Römer, ar Roemer, ar Riomer, ar Riomeris - ir kad dokumentuose galima rašyti taip, kaip išeina tame kompiuteryje, kuriuo spausdinamas dokumentas, yra ne nauja ir ne revoliucinė.
Bet überpatriotinėje Lietuvoje tai skamba vos ne kaip pasiūlymas Irane moterims vaikščioti neprisidengus plaukų skaromis: tokia, žinote, radikalaus liberalizmo idėja, kurią jau skalbia patriotai, įžiūrintys čia valstybės pamatų griovimą.
Ne taip seniai, vos prieš metus, mano gimtajame mieste buvo oficialus iškvaišimas, kuris daugumos šalies žmonių ne tik nepapiktino, bet buvo pagirtas, kaip „graži iniciatyva“. 2009 metais Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos biuro darbuotojai paskelbė sieksiantys, jog tais metais naujagimių susilaukę tėvai savo vaikams suteiktų lietuviškus vardus. Tėveliams, paklausiusiems primygtinos rekomendacijomis, buvo skiriami apdovanojimai - diplomai.
Patikslinu: šios iniciatyvos ėmėsi ne Katalikų Bažnyčia, ne visuomeninė organizacija puoselėjanti lietuvybę, galų gale, net ne mokytojai ir ne darželių auklėtojos.
Valstybinio biuro klerkai, išlaikomi mokesčių mokėtojų, nei įgalioti, nei paprašyti, nei išrinkti vykdyti „lietuvybės daiginimo“ funkciją, tiems patiems mokesčių mokėtojams lenda į asmeninį gyvenimą ir kišasi į tai, kas yra visiškai, absoliučiai, šimtu procentu asmeninis laisvo žmogaus reikalas. Diplomai buvo skiriami irgi ne iš kieno nors privačių lėšų: valstybinės tarnybos klerkai savo nuožiūra leido valstybės pinigus, skatindami kažką, ko skatinti niekas jiems nesuteikė teisės.
Jau girdžiu skaitytoją burbuliuojant: „Kas čia blogo, jei vadins vaikučius lietuviškai, nejau geriau, kai vadina Chuanitomis ir Maiklais?“. Man gal irgi gražiau lietuviškas vardas, tik ne mano reikalas kištis, kaip kitas savo vaiką pavadina.
Nieko baisaus, jei pataria, sakysit. Nieko panašaus. Kai aš einu į valstybės įstaigą, aš neprivalau nė sekundės ilgiau ten užtrukti, nei yra būtina, ir neprivalau klausyti nė vieno žodžio iš kontoros tarnautojo nuomonės, ką jis galvoja apie lietuvybės puoselėjimą. Jo niekas neįgaliojo mane auklėti. Jo darbas - užrašyti tokį vardą, kokį pasakė tėvai. Taškas. Sfera yra arba reguliuojama, arba ne, ir jei ne, pareigūnas neturi jokios nuomonės, jokio patariamojo balso ir, svarbiausia, jokios teisės siūlyti savo nuomonę. 2 psl.>>
