Išbėgau iš olos. Atsipūčiau ir nuo tamsos, ir nuo šviesos, ir nuo visų ten oloje vykstančių dramų. Lauke oriai krito snaigės. Pasijutau laimingas – esąs anapus gėrio ir blogio. Jūs nemanote, kad toks būvis yra pats žmogiškiausias ir normaliausias? Suprantu vienuolį. Na, gal suprantu... Jis pasišventėlis. Jis iškeliavo į jam taip brangią ir tik jam vienam tesuvokiamą Anapusybę. Lyg gyvena čia, žemėje, bet ir negyvena, nesimėgauja, nesidžiaugia. Ir eina jis sau...
Aš, paprastas žmogus ir šio pasaulio kirminas, nusekiau paskui jį į Olą, kurioje užgimė tas Šventasis. Ir kas?! Pasirodė, tapo sunku išbūti Šventojo akivaizdoje. Vietoje šių dienų saldžiuose religiniuose paveikslėliuose įkūnyto kalėdinio jaukumo ir linksmo šurmulio pasaulio realybėje, susidūriau savyje su vidiniu konfliktu. Atrasta Dievo šviesa mane stūmė atgal į savą ekstremalaus paribio tamsą. Įdomi patirtis.
Prisipažįstu, nesu didelis drąsuolis ir joks pasišventėlis. Kaip ir kiekvienas šio pasaulio prašalaitis, turiu ir aš visokių religinių nuogąstavimų. Todėl ir horoskopus pavartau, ir pats kokias kortas išmetu, ir kavos tirščius pamakaluoju. Būna ir į bažnyčią užsuku pasėdėti. Nemėgstu, tiesa, apeigų. Jose reikia klaupti, stotis ir taip toliau. Taip, neneigiu esąs „katalikas“. Gal net ir praktikuojantis. Nes visgi užsuku į bažnyčią geros energijos pasisemti. Bet šiaip nesuprantu aš tų kunigų, ypač, jų celibato. Kam eiti prieš prigimtį?!
Tiesa, visiškai palaikau dalailamų celibatą. Kitaip nei mums, katalikams, budistams celibatas tinka. Kitaip nebūtų jų patrauklaus dvasingumo. O dvasingumas religijoje yra labai svarbu. Šiaip galėtų religijos ir nebūti. Užtektų tik dvasingumo. Žinia, dvasingumas yra dvasingumas. Ir nieko čia nepakeisi. Norisi dvasingumo ir tiek.
Net ir katalikų tarpe yra dvasingų žmonių. Kaip bendrauji su jais, visada apima toks keistas palaimos jausmas... Dvasingi žmonės yra tokie pakylėti; jų kalbos nesuterštos žemiškais dalykais; nuo jų veidų niekada neišnyksta dvasingumu patraukianti šypsena.
Taip pat nesutinku su katalikų dogmomis. Jos yra per griežtos. Ir šiaip nesutinku su popiežiais dėl kontracepcijos, abortų, sakramentų ir tikinčiųjų disciplinos. Dar nesutinku su katalikų tikėjimu, ypač, anot žymaus lietuvių katalikų apžvalgininko ir kompartijos oficiozo „Tiesa“, „klerikaline ideologija“.
Visa tai – popiežininkų tamsa, kuri tik hipnotizuoja ir atitraukia nuo „Tiesos“ „klerikalinės ideologijos“ tamsos nesugadintus, vis dar mąstyti neįgalinčius („nekritiškus“) Lietuvos katalikus. Viduramžių tamsybė ir nieko daugiau! Šalin tradicinę „klerikalinę ideologiją“!
Juk mes ŽINOME - Viduramžiai buvo tamsūs. Šviesa išaušo tik sulig Apšvietos amžiumi ir Revoliucijos perkeista Europos savastimi; ir tik dėka apsišvietusiųjų žinovų ir Šviesos apaštalų pastangų - nuo Prancūzijos revoliucijos iki Naujųjų amžių religijos. Ot pakapojo klerikalams galvas su visa anų aristokratine Bažnyčios tradicija! Gaila, neiškapojome anuomet iki galo ...
Daugiau išmintingųjų švonderių ir uolių geros širdies šarikovų mūsų laikams, ir dar kartą griežtai suduosime ir pagaliau pribaigsime tas klerikalines tamsybes!
Na, ideologijos keičiasi, imperijos ateina ir išeina, bet partijos linija išlieka, draugai, stabili – naikinti praktikuojančius „klerikalinės ideologijos“ nuodytojus, hipnotizierius ir kiršintojus!
Tačiau, prisipažįstu, tikrai esu praktikuojantis ir dvasingumo ieškantis katalikas. Be to, juk ir tautinės tradicijos įpareigoja... Be jų juk – nelabai; ir man juk – ne vis tiek, ir man dar – ne visai!
Taip man, pagaliau ištrūkusiam iš Šventosios tamsybių olos, sau mintijosi. Jaučiau palengvėjimą. Būti anapus gėrio ir blogio yra taip gera! Žmogiška, normalu ir gera. Ir dar pagalvojau kai ką: ta katalikų Eucharistijos sakramente su mumis pasilikusi šventenybė iki šiol tūno tamsoje užrakinta mažoje skrynelėje kažkur šonuose šalia centrinių bažnyčių takų ir gyvenimo kelių. Nepabijokim to žodžio, ten turėtų ir likti - toli nuo žmonių akių ir širdžių.
Būti anapus gėrio ir blogio yra gerai. Nereikia jokių vidinių dramų, pragarų, šėtonų ir t.t. Juk galima būti tiesiog gėryje ir į pasaulį žvelgti šviesiai ir nuotaikingai.
Juk kažkas mus taip myli, kažkas taip mūsų trokšta, ane? Ach, tu mūsų Šviesusis, Dvasingasai tu...
