Ričardas Savukynas: Alus – ne alus, mėsa – ne mėsa, maistas – ne maistas 
(207)
Maltų kaulų ir odelių dešra, šokolado skonio saldainiai, alus iš miltelių, hidroponinės daržovės ir sultinys iš natrio gliutamato. Visa tai - prekybos centrų lentynose, kuriose turėtų būti maistas.
Internete paieškojęs pagal frazę „padirbtas maistas“, aptinku dar daugiau įdomybių: štai amžina protestuotoja enciklopedija „Pipedija“ rašo, kad Kinijoje falsifikuojami netgi kiaušiniai, o gudrūs uogienių gamintojai, norėdami įtikinti klientus menamais natūralumais, iš celiuliozės padirba netgi uogų sėklytes.
Taip pigiau ir pelningiau. Pasitikrinu šiuos teiginius užsienio svetainėse – pasirodo, tai didžiulis verslas. Kam dėti į uogienę uogas, kai galima pridėti sintetinių aromatinių esencijų? Koks sveiko proto vertelga dės į dešrą kilogramą mėsos už 10 litų, jei gali sudėti kilogramą sojų ir maltų kaulų emulsijos už litą? Koks galvotas aludaris šešis mėnesius gamins tikrą alų?
Kai gamintojai savo „Utenos alaus“ kamštukus reklamuoja kaip esminį savo alaus privalumą, telieka tik pritarti - taip, tai esminis jų alaus privalumas. Kitų juk nėra. Skaidrus, o ne rudas butelis - įrodymas, kad iš alaus visiškai pašalintos bet kokios šviesai jautrios medžiagos, kurių visada daug natūraliame aluje. Tai, kad burbuliukų lieka net vakar atidarytame alaus butelyje, irgi sukelia minčių.
Tačiau tie patys gamintojai ką tik pristatė rinkai ir „Švyturio Raw“ alų. Taip jie bando pasakyti: „Štai, mes siūlome tikrą“, tačiau vertelgiško mąstymo šablonai kyšo per visus galus: visiškai neaišku, kokį alų jie nutaria patiekti nefiltruotą. Ir štai - neaišku, koks alus, bet menamas natūralumo padidinimas tampa prekės ženklu. O kokia gi tikroji to „Raw“ alaus rūšis? Aišku, neskelbiama. Nes neaišku, kokia ji. Bandau spėti: „high gravity“ koncentratas, skiestas perpus vandeniu, o paskui vėl „paraugintas“, kad atitiktų įstatymų reikalavimus. Gal ir klystu, bet juk man teliko spėlioti - alus, taip ar anaip, be pavadinimo, tiesa?
Yra viena kita užeiga, kurioje gali paragauti tikro alaus. Kai pirmą sykį tokio paragavau, nekilo klausimo, ar tikras. Nuo parduotuvėse įprastų alaus skonio limonadų skonis skyrėsi tiek, kad staiga toptelėjo mintis: negi visur vien falsifikatai?
Kartą išgirdau papasakojimą apie tuos „high gravity“ metodus: didžiausios alaus gamybos išlaidos tenka ne žaliavoms, o misos virimui bei rauginimui. Daug kainuoja vandens kaitinimas, daug kainuoja rauginimo talpos ir alaus laikymas jose kelis mėnesius. Todėl viskas spartinama, kad tik būtų ekonomiškiau.
Alaus gamyba trunka ne tris-šešis mėnesius, o tris-šešias dienas, naudojamos ne tradicinės alaus mielės, o panašios į tas, kurias naudoja spirito varytojai. Išraugtas 10-15 laipsnių stiprumo „šamarliakas“ skiedžiamas vandeniu įvairiomis proporcijomis, o tada pilstomas į butelius. Taip viena „high gravity“ koncentrato rūšis staiga virsta 3 ar 5 skirtingomis alaus rūšimis. O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas: tariama, esą rauginimas vyko jau po „šamarliako“ maišymo su vandeniu, o tas sumaišymas - tai esą tik misos ruošimas. 2 psl. >>
(207)
Visi nori dorų ir sąžiningų vaikų. Bet ar užtenka tik norėti?
Konstitucijoje įtvirtintas labai gražus šeimos modelis. Bet ar jis įsikūnija realybėje? Ir kas daugiausiai už tai atsakingas? Vilniaus Trakų Vokės vidurinės mokyklos 10 klasės mokinė Laura Bruklytė apie tai susimąstyti siūlo tėvams, nes ne šalies įstatymai, o suaugusių žmonių kasdieniai pasirinkimai kloja pamatus šeimos gyvenimui. Mergina taip pat įsitikinusi, kad ne gimdytojų žodžiai ir pamokymai, bet jų pavyzdys turi daugiausia įtakos vaikų elgesiui.
Vladimiras Romanovas: „Kol ryjami Lietuvos žmonių pinigai, mes niekada gerai negyvensime“
"Stebiuosi mūsų protėvių istorija, kuri patyliukais išnyko kaip dabar nyksta lietuvių tauta. Kažkada Lietuva Sarmatijos valstybėje vadinosi Bazilika ir buvo kultūros, dvasios centru visų tautų, kurias simbolizavo Vytis ant balto žirgo", - diena.lt cituoja verslininką Vladimirą Romanovą.
Ką galvojate, arba stebuklas vienu pirštu
Vieną gražų rytą – tokie rytai ištinka itin retai, todėl jie yra svarbūs – supratau, kad nieko negalvoju. Lyg budistas, patyręs nušvitimą. Tik jam reikia ilgų metų ir pratybų, o aš be jokių pastangų, apžavėtas šiuolaikinių technologijų, kaip antai televizijos, interneto, išmaniųjų telefonų, robotų ir nanobotų, kerų. Įjungiu/išjungiu, įvedu, spaudau, maigau, ištrinu. Galvoje tuščia, nes ekranuose srūvanti informacija dirgina tik akis, bet ne smegenis ir, juo labiau, ne širdį. Gal ir gerai, nes tokia dirgiklių gausa, į juos visus reaguojant, turbūt greitai pribaigtų.
Krescencija Šurkutė: Lietuvos šalies žmonių padavimai XCVII: penkta drakono koja
Pernai taip padauginau žvalinamosios energijos suteikiančio dopingo, kad švenčių maratono nebaigiau dar ir šiemet. Vos lioviausi siautėjusi su tautiečiais, švęsti Senųjų Naujųjų pakvietė rusai su pačiu Romanovo Gergijevu priešakyje, specialiai atvykusiu pasveikinti tų 70 proc. lietuvių, kurie jau pavargo tokiais būti. O dabar dienas ir naktis leidžiu Raudonųjų žibintų kvartale su pačiu Juoduoju drakonu.
Dailininko Donato Biliaus žvilgsniu: visagalės meilės kvaitulys D.Rimšaitę privertė labiau mylėti gražuolį rublį, o ne litą
Buvusi Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinės narė Donata Rimšaitė į savo naująją tėvyne sugrįžta tuščiomis rankomis, tačiau su viltimi, kad bent rusų sotaus gyvenimo pažadai – nebus užmiršti. Prieš metus beveik 6 tūkst. litų gaunamą atlygį per mėnesį į kalną rublių, kambarį sporto centre ir svajones tapti Rusijos sporto žvaigžde iškeitusi D.Rimšaitė dabar skina savo poelgio vaisius Lietuva penktadienį išspyrė iš Londono olimpiados traukinio apsimelavusią ir savo pabėgimo iš gimtinės versijose pasiklydusią sportininkę.
Drakono metų proga – kinų astrologija
Atšliaužiant Drakono metams, kurie pagal kinų Mėnulio kalendorių prasidės sausio 23 d. ir Rytų Azijoje bus sutinkami itin triukšmingai bei pompastiškai, siūlome ištrauką iš Godos Juocevičiūtės ir Raimdondo Dikčiaus knygos „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“. Autoriai pasakoja apie esminius Rytų ir Vakarų astrologijos skirtumus, o kinų Naujųjų metų proga lrytas.lt siūlo iš arčiau susipažinti su žmonėmis Drakonais.
Sigitas Parulskis: Dramblio laidotuvės
Jos akys buvo tamsiai rudos ir tokios pat didelės kaip ir krūtys. O gal atvirkščiai. Kažkokiu nepaaiškinamu būdu tai sudarė pašėlusiai magišką binarinę kompoziciją, beveik kaip sovietų laikais silpnapročiai agitatoriai kalbėdavo apie Leniną: sakau Leninas, o galvoje turiu partiją. Sakau partija, o galvoje turiu Leniną.
Dailininko Donato Biliaus žvilgsniu: kartūs R.Žemaitaičio mokymo vaisiai
31|
Mokslo šaknys karčios, tačiau vaisiai ne visada būna saldūs. Parlamentaras „tvarkietis“ Remigijus Žemaitaitis trumpam tapo istorijos mokytoju Gardamo pagrindinėje mokykloje. Pilietinio ugdymo pamokoje devintokams jis aiškino kas yra tvarka ir teisingumas. Naujasis „mokytojas“ uoliai petelne daužė snukius konservatoriams, spardė užpakalį europarlamentarui Vytautui Landsbergiui, premjerą Andrių Kubilių vadino debilu, o Seimo narius durniais.
Goda Juocevičiūtė: Te niršieji komentatoriai prausiasi savo pačių pamazgomis!
Na ką, pikčiurnos, pritvinkę neapykantos nelyginant atvira žaizda pūlinių, sumaitotomis varguoliško intelekto marmūzėmis, iš kurių nasrų keiksmažodžiai, piktdžiugiški palinkėjimai ir infantilus šmeižtas veržiasi kaip nuodingi šliužai iš sujudinto gyvačių lizdo, jūs, savo pačių kompleksų ir gaivalų aukos, prisidengusios buvusių moksladraugių, senų pažįstamų, pakančių kaimynų ir krikščioniškos moralės sklidinų inteligentų kaukėmis, atėjo ir jūsų eilė. Dabar, mieli veidmainiai, turėsite puikią progą pažvelgti į veidrodį.
