Ne taip seniai – 2007-aisiais - Lietuva palaidojo penkiolikametę, iš kurios mokykloje buvo tyčiojamasi, dabar laidoja dar vieną mokyklos auką – dešimtoką Rimvydą. Problema tokia skaudi, kad net rašyti apie ją sunku – dar sunkiau kalbėti ir ją spręsti. O juk neabejotina, kad Lietuvoje yra ne vienas ir ne du moksleiviai, kurie kasdien patiria fizinį ir psichologinį smurtą.
Dešimtoko Rimvydo istorija sukėlė masinį pyktį. Šis vaikinas nuolat patirdavo smurtą, tačiau priemonių kažką pakeisti nerado niekas – nei mokytojai, nei socialiniai darbuotojai, nei visi kiti, privalėję tai daryti.
Ir tai ne išimtis – dėsningumas. Priemonių, kuriomis būtų galima kovoti su nepilnamečių smurtu – tarsi iš viso nėra. Jie ne šiaip ereliai, kurie smurtauja ir nesupranta, ką daro – visai priešingai: jie labai gerai žino, ką daro ir žino, kad liks nenubausti.
Tokių smurtautojų – pilnos Lietuvos mokyklos. Mokytojai tyliai kenčia, socialiniai darbuotojai ir psichologai niekuo nepadeda, policija nesikiša, kol kas nors nenusižudo, o visuomenė vis labiau niršta – taip neturi būti.
Ką daryti?
Kadangi ne taip seniai ir pats susipažinau su smurtaujančių paauglių istorija, iš arti patyriau, kokių priemonių imamasi prieš smurtautojus – geriausių glaistymo technologijų. Tylos. Slėpimo. Veidmainiavimo. Kvailo išsisukinėjimo. Buko abejingumo. Vienintelis kaltas toje istorijoje liko žurnalistas. Ir net policijos pareigūnai pagrūmojo: kaip tu taip gali rašyti, niekšeli? Sakyti tiesą, kur tai matyta? Nebent Holivudo filmuose. Teisiama ne už melą – teisiama už tai, kad kalbi tiesą.
To pasekmes patys matote.
Nuo kada – norėčiau tiksliai žinoti – viešosios mokslo įstaigos tapo visuomenei uždaromis bendruomenėmis, kuriose direktoriai tvirtai laiko už pavadžio būrį dresuojamų mokytojų? Drebančių dėl numetamo kaulelio. Ir tylinčių, raginančių neviešinti nemalonių detalių, stebinčių atviras egzekucijas ir meluojančių: „Viskas gerai“.
Ne visi tokie – dar likę paskutinių mohikanų, kurie nebijo kalbėti. Bet jie – išimtys, ne taisyklė. Jie šioje įvaizdžio visuomenėje yra trukdžiai.
Svarbiausia juk yra mokyklos vardas ir prestižas. Kuo mažiau nemalonumų, kad tik iš darbo neišmestų. Tylos. Gal laikas apversti vertybes?
Žinoma, tai nepaguos nusižudžiusių moksleivių tėvų, bet kaltę – ir labai didelę – turėtų prisiimti mokyklų darbuotojai. Matę, tylėję ir prisidėję prie tragedijų.
Nematė? Negirdėjo? Prajuokinote. Jie viską matė, viską girdėjo, bet net ir turėdami šiokią tokią galią, pasirinko lengviausią kelią – apsimesti, kad problemos nėra. 2 psl.>>
