Tolerancijos fabriko manipuliacijos 
(47)
Viešosios įstaigos „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“ valdybos sprendimu 2009-ųjų Tolerancijos žmogaus titulas atiteko Tomui Venclovai, pasaulinio garso poetui (galimas daiktas, šiuo metu pačiam garsiausiam ir talentingiausiam iš gyvųjų), buvusiam disidentui, žinomam mokslininkui ir visuomenės veikėjui.
Kaip jau buvo skelbta ne kartą, ši kasmetinė nominacija skiriama Lietuvos piliečiui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
Iš tiesų, matome, jog šios nominacijos kandidatui keliami labai aukšti žmogiško padorumo reikalavimai, tuo pačiu išsakomas pageidavimas dėl to, kad pretendentas būtų aktyviai savo gyvenimišką poziciją išreiškiantis žmogus. Leiskite ta pačia proga priminti, jog T.Venclova tapo 9-uoju Tolerancijos žmogaus nominacijos laureatu.
Ar galima dabar lengviau atsidūsėjus, palingavus galvą, bet nusiraminus pasakyti, jog teisybė pagaliau triumfavo?
Kiekvieną kartą, skiriant šią nominaciją, kildavo šioks toks šurmulys, prasidėdavo (bet greitai ir nurimdavo) kažkas panašaus į diskusijas, tačiau niekam negali kilti abejonių dėl to, jog T.Venclova pagal visus nurodytus ir nenurodytus parametrus yra labiausiai tinkamas žmogus, kurį būtų galima tituluoti tokiu garbės vardu. Labiau neaišku yra tik tai, kodėl ne T.Venclova, o kažkas kitas, buvo nominuotas Tolerancijos žmogaus vardui iš pat pradžių, tik įsteigus fondą ir apibrėžus nominacijos kriterijus.
Savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, jog garsaus visame pasaulyje mūsų tautiečio pagerbimas tarsi turėtų pakelti į naujas aukštumas paties Sugiharos fondo prestižą, taip pat galėtų pasitarnauti tolerancijos vertybių išpopuliarinimo reikalui.
Kita vertus, vis dar nenuslūgsta kartėlis, negaliu ir aš atsikratyti įtarimo, jog viskas čia nėra taip paprasta ir gražu, kaip to norėtųsi tikėtis, kyla įspūdis, jog, nepasisaugojus, galima įpulti į vilkduobę. Kitas klausimas, kodėl tokios abejonės sustiprėjo kaip tik dabar, kai minėtos nominacijos skyrimo aktas pasiekė savotišką kulminaciją?
Negaliu atsikratyti abejonės, jog Sugiharos fondo veiklos atveju tolerancijos vardas yra nusavinimas, paverčiamas manipuliacijos objektu, o po to iškišinėjamas tenkinant vienos verslo ir įtakos grupės interesus. Bjauriausia, jog tokių šlovingų žmonių kaip T.Venclova vardais čia pradedama dangstytis, anksčiau ar vėliau neišvengiamai vis tik parodant savo tikrąjį veidą.
Nesakau, jog tokia strategija yra iki galo apmąstyta ir surašyta slaptuosiuose fondo protokoluose, šitaip, regis, gaunasi beveik savaime, be pastangų. Nedidelė paslaptis, jo prieš keletą metų pamaloninta minėtu garbės vardu dainininkė J.Šeduikytė drauge buvo įpainiota į pasistumdymus dėl grandiozinio (kiti sako – kraštutinės korupcijos) liberalcentristų verslo plano ,,Guggenheimas“. Kita vertus, kaip buvo galima pastebėti, nelabai džiūgauju, kai čia yra pataikoma į dešimtuką, nes, kylant fondo prestižui, plečiasi vienos įtakingos žmonių grupės manipuliacijos horizontai. 2 psl. >>
(47)
Kodėl lietuviui įvaizdis yra viskas (I)
Kaip suprasti, ar gyveni gerai? Turėtumei pajusti kažkokius drugelius skrandyje? Pakilią nuotaiką? Fuj, Rūta, kaip kokčiai mergaitiškai pradėjai. Dabar gyvenimo gėris matuojamas visai kitomis kategorijomis, ir dažniausiai jos neapsiriboja tuo, kaip jautiesi. „Įvaizdis dar ne viskas“, - postringaujama vienoje reklamoje. Klystate, mielieji, įvaizdis mūsų visuomenėje yra viskas. Ir tuoj aš jums tai įrodysiu.
Seime net ir pagaikščiai pražysta
Būna, kad sausas pagalys sužaliuoja, o akla višta kapteli grūdą. Taip neseniai iškeptas Seimo narys E.Lementauskas, iki šiol džiuginęs vien keistais išsišokimais, staiga žybtelėjo į dešimtuką. Šis politikas, pasitelkęs į pagalbą labiau patyrusį kolegą V.Simuliką, drąsiai kreipėsi į prokurorus, kuriems apskundė valdančiųjų konservatorių pažibą R.Dagį. O prokurorai į tą kreipimąsi atsiliepė!
Ar Lietuvos valstybę atkūrė iškrypėliai?
Neabejoju, jog į antraštę iškeltą klausimą daug kas bus linkęs iš anksto atmesti kaip nešvankią provokaciją, tačiau privalau pasakyti, jog tokia pseudodramatiška formuluotė čia yra pasirinkta visai ne dėl to, kad būtų siekiama pritraukti kitokios žingeidumo sandaros tipo žmogų, kurį, kaip ir tuos spiečiais tupiančius karštą dieną šiukšlynuose vabzdžius, vilioja ypatingieji aromatai. Visiškai priešingai! Pabandykime įsivaizduoti, jog antraštėje kyburiuoja net labai iliustratyvus klausimas, jeigu drauge priimsite paaiškinimą, kad taip, o ne kitaip, regis, mūsų paklaustų kitos planetos gyventojas, kuris, tarkime, turi sugebėjimą ( ar technine priemones) perprasti tai, ką skelbia vyraujančios politinių batalijų ištaros (tekstai), bet nežino kontekstų.
Kaune iškils paminklas ateiviams?
Jei virš Kauno praskristų ateivių iš kitos galaktikos orlaivis, miesto vicemeras jaunalietuvis S.Buškevičius turbūt nedvejodamas pasiūlytų įamžinti tokį įvykį ir pastatyti paminklą.
Kam iššoks guzas po kūlvirsčio?
Daugelis stebėjosi valdančiųjų konservatorių kūlvirsčiu, kai jie praėjusią savaitę pareiškė esantys už Seimo specialiąją komisiją „Snoro” istorijai tirti. Juk iki tol jie gulė kryžiumi prieš bet kokį tyrimą, o jo reikalaujančią opoziciją kaltino valstybės išdavyste. Akivaizdu, kad apsisukti 180 laipsnių kampu nutarta ne vien dėl to, kad būtų gelbėjamas galimos rinkimų sąrašo lyderės, Seimo pirmininkės munduras.
Ne savo kiemo pranašas
Sveikinimai premjerui A.Kubiliui! Nors ekonomikos ar istorijos vadovėliuose jo pavardė kol kas, regis, nėra minima, įvertinimų jo vadovaujama Vyriausybė pagaliau sulaukė ne tik iš partijos kolegų Seime, bet ir iš užsienio studentų.
Svajonės apie kerštą augina kliedesius
Jūs niekada nepastebėjote, kiek viešojoje erdvėje nusišnekėjimo? Ne, ne mano straipsniuose (o jūs jau galvojote, kad imsiu ir prisipažinsiu). Tiesiog ant kiekvieno kampo visiems vaidenasi teismo procesai dėl garbės ir orumo įžeidimo, neapykantos kurstymo, šmeižto, klaidinančios reklamos, neturtinės žalos ir kitų dalykų, apie kuriuos tūlas gyventojas yra puse ausies girdėjęs kokioje nors radijo laidoje arba skaitęs žurnalo įvairenybių skiltyje.
Lietuva sąmoningai renkasi būti Europos Sąjungos užkampiu
Lietuvos visuomenei būdingas nusivylimas ir savinieka gali būti susiję su staigiu geopolitiniu lūžiu, kai išsikovojusi nepriklausomybę mūsų šalis iš geriausios Sovietų Sąjungos respublikos tapo Europos Sąjungos užkampiu. Tokią dalies Lietuvos problemų diagnozę šią savaitę pateikė politologė A.Ramonaitė. Šias įžvalgas ji dėstė diskusijoje apie strategiją „Lietuva 2030”. Žodžiu, tai diagnozė, kišanti koją sėkmingesnei šalies ateičiai.
Brell, švieski man, Brell! Arba, kaip Visagino AE pasitarnaus Rusijai
BRELL – tai posovietinė energetinė sąjunga, kurioje Lietuva šiemet pradėjo skaičiuoti antrąjį narystės dešimtmetį. Tiesa, teisininkai galėtų paaiškinti, kad tai – viso labo penkių posovietinių šalių energetikos įmonių tarpžinybinis susitarimas, o ne posovietinė sąjunga, kokias draudžia Lietuvos Konstitucija. Tačiau gyvename laikais, kai energetika iš aukštų tribūnų įvardijama kaip geopolitikos sinonimas. Tai yra, tas, kas valdo energetikos sistemas, diktuoja ir politiką.
Žinios - lyg ligoninės priimamasis ir operacinė
Televizija — tarsi senstanti dama. Pasitelkusi jauninamąsias procedūras ji vis dar bando išlikti patraukli, viliojanti ir žadanti gerai praleisti laiką. Nesvarbu, kad interneto erdvė vis labiau ją gožia. Yra nuomonių, kad televizijos žinių laidų greitai nereikės, nes interneto portalai šimtą kartų operatyvesni, o televizijos žinios iki vakaro įgauna naftalino kvapą.
