Trys karaliai žengė vilkstinės priekyje. Aš vargingai tipenau paskui. Paskui vilkstinės užpakalyje besivelkančio kupranugario uodegą. Didybė ir įniršis dėl manyje paniekinto Antžmogio jau buvo užgesę. Karaliai morališkai paskerdė manyje Antžmogį. Savijauta buvo daugiau negu sumauta - manęs net nepastebėjo! Karaliai žengė savo ritmu, užvertę galvas į žvaigždę, kuri juos vedė atgal link tos pačios olos.
Negalėjau patikėti. Tačiau, it alkana ir pasiutusi hiena per atstumą priskretusi prie medžioti išėjusio liūto, tikėjausi ir aš gauti nors trupinėlį nuo Karalių stalo.
O ką man, menkystai, liko daryti? Buvau praradęs viską – visą savo antžmogišką aukštybę, visą savo Didžiosios idėjos valdas, minios, kuri, kažkada panaši į mane, irgi nuščiuvusi stebėjo patekančią naują žvaigždę, dėmesį. Ne, nebūtinai tą virš Jeruzalės dangaus tviskančią. Žinoma, pasaulyje irgi yra žvaigždžių. Jos kyla ir leidžias sulig minios pasitenkinimo arba atgrasos jausmų potvyniu. Žmonės juk negali be žvaigždžių, be visokių antžmogių, įsikūnijusių demonų „avatarų“ ir panašių. Žmonės nori idealų ir juos įkūnijančių dievų, ir juos gauna.
Aš taip pat buvau jų dievas. Ir mums kartu buvo gerai. Mes buvome kartu laimingi. Ne, minia nuo manęs nenusigręžė. Aš tiesiog pralaimėjau. O galėjau ir nepralaimėti. Tiesiog aš nenorėjau būti vidutinio aukščio žvaigžde. Pasirinkau aukščiausią vietą. Ir aš rizikavau. Nes ši aukštuma priklauso Dievui. Toks aš nebuvau, tačiau norėjau tokiu būti. Būti dievu mano mylimiems žmonėms. O, taip! Jie mane taip mylėjo. Jie myli visus, kurie investuojasi būti jų dievais. Jų valią tiesiog paralyžuoja kokio politinio prašalaičio stilinga pastanga „būti“ jų dievu. Sakai jiems: „Aš esu jūsų laimės ikona!“ O jie iš karto klaupiasi ir siūlo pinigus. Geras, ane?!
Tai supratau, kai dar buvau žmonių stilistas. Ties1 sakant, aš juo ir nebuvau. Tiesiog buvau berniukas iš kaimo, kuris netyčia pastebėjo, kad žmonių tuštybe galima lengvai manipuliuoti. Ir iš karto tapau žmonių stilistu. Ilgainiui pradėjau skaityti psichologines, magiškas, po to ir religines knygas. Ir supratau, kad žmonės labai nori būti panašūs į Dievą. Jie tiesiog nori būti nenykstančiai gražūs, stiprūs ir laimingi.
Ir dar supratau, kad problema, kurios neišsprendė Dievas, yra ši – Jis nesugebėjo suprasti, kad moterims reikia dėmesio, o vyrams – alaus ir pergalių. Būti žmonių dievu reiškia būti ŽMONIŲ dievu. Ir nereikia versti žmonių stengtis tapti panašių į jų prigimtyje įspausto panašumo į Kūrėją. O dar šitie su savo Kryžiumi, Sūnaus Auka Tėvui ir žmones pašventinančiąja malone. Nesąmonė!
Nereikia žmogystų gasdinti! Tereikia juos palikti jų malonumų glėbyje, ypač, kai religija juos „užknisa“. O kai per tas trumpas pauzes tarp rijimo, gėrimo, sekso, nacionalinio krepšinio (futbolo) ar nuolatinio tauškimo seansų jiems religijos vis dėlto prireikia, tuomet apsireiški jiems su stilingai nutašyta religinga šypsenėle ir sakai: „Laba diena, aš esu jus jūsų mylintis dievas; viskas yra gerai“. Ir viskas. Tuomet jiems duodi paskaityti vieną kitą knygelę iš „Naujojo amžiaus“ knygelių serijos apie savo „dalią“. Anie nurimsta ir vėl sėkmingai sugrįžta prie savo „galo“.
Todėl ir stengiamės, kad mūsų visuomenėse neliktų nelaimę ir mirtį pranašaujančių ženklų – kryžių. Mūsų idealas – tolerantiška ir laiminga visuomenė. Mes pasisakome už vertybinę vaivorykštę, kurią atneša į jaukų mūsų šeimų židinį nepaliaujamai laimingų žmonių bendruomenė – gėjai ar, nacionališkai išvertus, „žvalingieji“, ar, nacionališkai pritaikius, šiknastumdžiai, ar kaip ten juos, girdėjau, vadina.
Taigi tapau žmonių dievu tarpe kitų krikščioniškai tolerantiškų ir kitų konservatyvių dievų.
Tačiau, aš rizikavau. Mat, ta aukštuma, į kurią stilingai užlipau ir su nepriekaištingu įvaizdžiu įsitvirtinau, visgi priklausė Dievui. Ir vieną dieną, Jis galėjo ten kažkokiu būdu apsireikšti, o man tektų pasislinkti, o gal net ir visai išnykti.
Aišku, nesitikėjau, kad Dievas taps žmogumi ir gims kažkokioje piemenų oloje. Džiugi naujiena! Dievas pats nusižemino ir nemaišė man ir kitiems dievams tolerantiškai būti savo aukštybėse.
Tačiau aukštai švietė Beatliejaus žvaigždė ir jos sielos aukštumos ritmu kilniai vedini žengė Karaliai. Ir manosios „aukštybės“ jie net nepastebėjo.
