Lietuvos literatūros scenoje debiutuoja dar viena autorė – Vaiva Rykštaitė. Jaunos ir drąsios merginos pirmasis romanas „Plaštakių sindromas“ („Versus aureus“, 2010 m.) – atviras, kartais perdėm sentimentalus, tačiau nesuvaidinamai nuoširdus pasakojimas apie visiems jauniems žmonėms pažįstamas savo vietos šioje žemėje paieškas.
Bandymą suprasti, kodėl ši kasdienybė yra tokia, kokia yra, ir kaip gyventi, kad ji nebūtų tokia absurdiška.
Meilė, draugai, studijos, alkoholis, narkotikai, vakarėliai, atminties duobės, ir vėl viskas iš pradžių: tie, kam tai nėra pažįstama, niekada nebuvo jauni. Arba – pakankamai drąsūs.
V.Rykštaitė, tęsdama geriausias maištingų moterų rašymo tradicijas, vedžioja skaitytoją po autentišką - kartais smagų ir lengvabūdišką, kartais – kraupų ir skausminą – jauno žmogaus buities ir būties pasaulį.
Ji žavi drąsa, nes nebijo prisipažinti, kad dažniausia gyvenimo situacija yra jo neigimas. Nebijo pasakyti, kad dažniausias mūsų troškimas – paprasčiausiai pasidulkinti. Didžiausia mūsų iliuzija – išsivaduoti iš visų sumautų valdžių ir įtakų. Didžiausia viltis – kad tai įvyks šiame gyvenime. O šalia, kaip geriausia draugė, - buitis. Nyki. Šlykšti. Pykinanti.
Bet kaip jos išvengti? Ar rašyti vien apie sielos virpesius ir didžias dramas? O kaip tos buities šiukšlės, kurios sudaro visą gyvenimo pagrindą?
Ar mūsų aukštinama būtis nėra tik buities sinonimas? Ar ne iš mažų ir ne visada reikšmingų smulkmenų susideda didžioji mūsų Gyvenimo prasmė?
Tarsi dekonstruodama gyvenimo prasmes ir reikšmes, autorė pasakoja apie jaunų ir niekaip nerandančių savo vietos šioje žemėje žmonių gyvenimus.
Ji pati balansuoja tarp, atrodytų, visas problemas galinčios išspręsti meilės troškimo ir kažkur giliai tūnančios nuojautos, kad stebuklai vyksta tik pasakose.
Čia – gyvenimas ir net geriausi norai gali nuvesti šunkeliais arba į viešnamį.
Pasakodama apie pagrindinės veikėjos vaikystę, autorė piešia neabejotinai tikrą lietuviškos gyvenimo mokyklos vaizdą: žurnalus, kurie tampa biblijomis, tėvus, kurie nemoka perduoti savo gyvenimo patirties atžaloms, draugus, kurie keičiasi ir ne visada supranta, mylimuosius, kurie skaudina ir nemoka mylėti.
Viskas pažįstama ir artima, bet tai nereiškia, kad neoriginalu: pagrindinė veikėja vos pradėjus skaityti knygą tampa tarsi gera pažįstama, o vėliau – drauge. Jos pasakojimas nepretenduoja atverti naujų literatūrinių sprendimų lauko, nepretenduoja stoti į gretą su senamadišku ir sausu „klasikiniu“ romanu, kuris jau seniai tėra valstybės išlaikomų veltėdžių žaisliukas.
“Plaštakių sindromas“ – ryškus drąsa naujos autorių kartos pavyzdys. Nepataikaujantis žodžiui – artinantis gyvenimą ir kūrybą.
Tai, viena vertus, sumažina paties teksto žavesį ir artina literatūrą prie žurnalinių istorijų, kita vertus, laužo nusistovėjusius stereotipus, kad literatūra yra viskas, kas gražiu žodžiu žiba.
Ne. Literatūra yra literatūros laužymas. Šaipymasis iš jos ir darkymas. Perversiškas transformavimas.
Dinamiškas ir intymus pasakojimas neišsikvepia visame romane. Autorė žaidžia trumpais, į epigramas panašiais sakiniais. Be gailesčio sau ir aplinkai fiksuoja vykstančius reiškinius tiek išoriniame, tiek vidiniame pasaulyje.
Romano gerbėjai be jokios abejonės bus tai išgyvenę arba tik besiruošiantys tai išgyventi jauni žmonės.
Tačiau tuo pačiu norėtųsi tikėti, kad romanui neliks abejingi ir tie, kas jau seniai perėjo jaunystės barjerą ir dabar moko savo atžalas, kaip reikia elgtis.
Šiai žmonių kastai – tėvams – teikiamas dėmesys tarsi sufleruoja, kad autorė neapsiriboja vien savo bendraamžių problemomis. Ji drąsiai vaizduoja ir tą, iš pažiūros ramų ir nusistovėjusį, suaugusiųjų pasaulį, kuris dažnai nesupranta arba nenori suprasti jaunystės polėkio, aistros, klaidų ir laisvės troškulio, numalšinamo tik svaigalais.
Vertinant V.Rykštaitės „Plaštakių sindromą“ bendrame lietuvių literatūros kontekste, norėtųsi pasveikinti autorę už drąsą, puikų žodžio ir minties valdymą ir palinkėti, kad tikrai pavykęs debiutas nebūtų pirmas ir paskutinis jos literatūrinis iššūkis gana sekliai ir nuobodžiai lietuvių literatūrai.
Polėkio, drąsos ir ryžto autorei tikrai netrūksta. Ko daugiau reikia.
