Sąžinė yra ne tik tada, kai pripažįsti, kad pats kažką negerai padarei. Tai yra supratimas, kad esi atsakingas už tai, ką padarė tavo šeima, tavo nacija ir net visa žmonija. Lietuvoje gimęs ir kūdikystėje nuo nacių slapstytas žydas Kama Ginkas jaučiasi kaltas prieš lietuvius, kad žydai su gėlėmis sutiko Raudonąją armiją, nors ir mano, kad tuo metu Raudonoji armija buvo vienintelė galimybė žydams išsigelbėti.
 |
Garsus rusų teatro režisierius Kama Ginkas drąsiems lietuviams dėkoja už išgelbėtą jo paties ir jo tėvų gyvybę.  G.Gaivenytė |
Iš Maskvos jis atvyko ne tik pristatyti savo tėvo Mirono Ginko atsiminimų knygos „Per spygliuotą vielą“, bet ir priminti, jog mes, lietuviai, turėtume jausti kaltę dėl holokausto.
„Šeši milijonai nužudytų žydų reikalauja, kad aš, atsitiktinai likęs gyvas, prisiminčiau ir priminčiau tą istoriją visiems, kuriems galiu priminti“, - kalba jis viešbučio foje, ką tik atvykęs iš Maskvos. Kama Ginkas yra garsus rusų teatro režisierius, pelnęs prestižinius rusų „Auksinės kaukės“ apdovanojimus už spektaklį pagal A.Čechovo kūrybą „Juodasis vienuolis“. Iš Lietuvos į Rusiją jis išvyko prieš pusšimtį metų, tačiau lietuviškai kalba sklandžiau už kai kuriuos lietuvius, tik retsykiais užmiršdamas vieną kitą žodį.
- Ką jums reiškia šis atvykimas į Lietuvą?
- Keistas dalykas - o gal ir nekeistas, - kad aš paskutines dienas Maskvoje labai jaudinausi. Dėl to, kad atvažiuosiu į Vilnių ir dėl to, kad pagaliau lietuviškai išleista mano tėvo knyga. Ji buvo lietuviškai parašyta prieš penkiasdešimt metų, tačiau išleista tik Izraelyje hebrajiškai, nes sovietmečiu Lietuvoje tokius atsiminimus išleisti buvo neįmanoma. Mačiau, kaip tėvas ją rašė, tikrino, tarėsi su manim, nes aš juk buvau humanitaras. Bet kadangi aš buvau jo sūnus, jis mano patarimų neklausė. Mano charakteris yra jo charakteris - aštrus, valdingas.
Nors Lietuvoje, Kaune lankiausi prieš penkerius metus su savo spektakliu, bet dabar važiuodamas tikrai jaudinausi.
Lietuva yra mano tėvynė. Mano prosenelių kapai yra Lietuvoje, mano tėvas yra baigęs lietuvių gimnaziją, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą Kaune.
Aš gimiau Lietuvoje, baigiau lietuvių mokyklą, mokiausi lietuviškoje konservatorijoje ir turėjau tapti lietuvių aktoriumi. Buvau auklėjamas lietuviškos poezijos - S.Nėries, Maironio - dvasia, mylėjau lietuvių dainas, papročius. Man visuomet buvo įdomu užeiti į katalikų bažnyčią ir pabūti pamaldose. Jaunystėje rinkau medines skulptūrėles - jų yra įvairiausių, žinoma, rūpintojėliai ir evangeliniai siužetai pasitaiko dažniausiai, bet buvo ir ornamentų, ir vadinamųjų karikatūrų.
Kai buvau studentas, su savo draugu keliaudamas po Lietuvą, atradau Stanislovą Riaubą - vieną geriausių Lietuvos liaudies skulptorių.
Lietuvą palikau beveik prieš penkiasdešimt metų. Kalbėt lietuviškai turėjau labai mažai progų. Dažniausiai užsienyje išgirdęs lietuviškai šnekant, iškart puldavau prie tų žmonių. Bet jie manęs visuomet išsigąsdavo, kad kažkoks žmogus nori tik pakalbėti lietuviškai. Labai mėgstu lietuvių kalbą ir bijau ją užmiršti. 2 psl.>>
