Nemažai panašių meno „šedevrų“ sėkmingai leidžia dienas Grūto parke. Nereikia būti meno ekspertu, kad pamatytum, jog stilistiškai Žaliojo tilto skulptūros kaip du vandens lašai panašios į Grūto parko „gyventojus“. Kodėl neperkėlus jų į prideramą draugiją, kartu su leninais, stalinais, pasižymėjusiomis melžėjomis ir varpų kūlėjomis?
Kalbant apie pastarąsias. Ne kartą teko girdėti argumentą, kad tokios skulptūros kaip „Žemės ūkis“ neturi nieko bendro su sovietmečiu ir visiškai teisėtai išaukština sunkiai triūsiančių žemdirbių darbą.
Net jei pamiršime kontekstą, kad žemės ūkio darbuotojai stovi greta okupantų raudonarmiečių, akivaizdu, kad Žaliojo tilto moteriškė simbolizuoja kolchozninkę. Taip išeitų, kad su tokiu entuziazmu griovę kolchozus, dabar vidury Vilniaus laikome žavią šios apgailėtinos žmones žeminusios organizacijos „ambasadorę“.
Tiesa, vos nepamiršau – kiekvieną kartą apsilankius Lietuvos kaime išgirstu skundus apie tai, kad „nenaudėlis tas Landsbergis, kolchozus sugriovė“. Matyt, žmonių naivumui, mazochizmui ir kolektyvinei amnezijai ribų nėra. Be abejo, gyvenimas ravint neaprėpiamus kolchozo laukus ir kovojant su kaimynais dėl to, kuriam pasiseks pavogti šimtasiūlę iš kolchozo sandėlio, buvo nepaprastai turiningas, jaudinantis ir pelningas...
Kitas reikšmingas argumentas – istorinis. Kolchozninkai ir raudonarmiečiai yra mūsų istorijos dalis, todėl jie neva užsitarnavo vietą Vilniaus centre.
Bet jei jau taip rūpinamės istoriniais reliktais, kodėl iš Lukiškių aikštės išgrūdome Leniną? Kodėl palyginti lengvai atsisakėme kitų socrealizmo meno „vertybių“?
Sunku suvokti, ką konkrečiai tokio vertingo apie mūsų istoriją pasako Žaliojo tilto skulptūros. Akivaizdu, kad jos byloja apie tai, kad Lietuva buvo okupuota šalininkų ideologijos, skelbusios apie „naują gyvenimą“ darbo žmonėms, tačiau savo tiesas įrodinėjusios ginklu ir kankinimais, įteisinusios dviveidystę ir nuskurdinusios (dvasiškai ir finansiškai) milijonus žmonių.
Jei jau ieškome didaktinio momento, tai tam daug labiau tinka pamokos mokyklose apie tremtį į Sibirą ar apie tai, kas, kaip ir už ką lietuviai būdavo kalinami ir kankinami KGB rūmuose. Jei būtinai reikia skulptūrų sovietinei erai atminti, tai jos turėtų būti skirtos komunizmo aukoms, o ne okupantų ideologijos simboliams išaukštinti.
Savo kreipimusi Maskvos administracija pripažino, kad Žaliojo tilto skulptūras, visų pirma, traktuoja kaip paminklą Lietuvą ilgai okupavusiai Raudonajai armijai. Tad komunistinės vakar dienos besiilgintys vietiniai sovietofilai begėdiškai meluoja tikruosius savo kėslus pridenginėdami neva tyrais ketinimais išsaugoti meno kūrinius.
Kita vertus, jeigu sovietofilų gretose būtų vien tik pagyvenę dėdės išpurtusiais veidais, nebūtų dėl ko nerimauti. Išmirs Lenino abrozdėlius pamaldžiai spintose laikantys raugintų agurkų su naminuke graužikai, ir tiek. Tačiau kiekvieną kartą nupurto šaltukas išgirdus, kaip koks nors trisdešimtmetis, iškišęs galvą iš „supuvusių Vakarų“ sukurto BMW ir madingame „mobiliake“ tikrinantis elektroninį paštą, rimtu veidu ima aiškinti, kaip esą neginčijama tiesa, kad kartais lengviau „išsireikšti“ rusiškai, nes lietuvių kalba jam stokojanti sinonimų.
Vadinasi, savų keistenybių ir ribotumo turinčios "megztosios beretės“ neklydo sakydamos, kad sovietmečio padarytos žalos taip lengvai neatitaisysi, ir galutiniam apsivalymui gali prireikti ne vienos, o kelių kartų.
Būtent dėl to simbolinio ir politinio apsivalymo SSRS prižiūrimos pasaulinės taikos skelbėjų figūrų ant Žaliojo tilto nereikia. Kodėl jos vis dar čia?
Visų pirma, to nori vietiniai sovietofilai ir socialistinio realizmo metais finansiškai klestėję menininkai. Kita priežastis – Vilniaus valdžia, kaip ir apskritai Lietuvos valdžia, bijo užrūstinti Rusiją, kuriai, kaip rodo minėtasis pasiūlymas dėl Žaliojo tilto skulptūrų, komunizmo eros stabukų likimas Lietuvoje – labai svarbus.
Viena yra švaistytis notomis ir tarptautinėje politikoje vaizduoti jautį esant varlei. Visai kas kita vengti elgtis kaip tinkamiems savo šalies teritorijoje bijant, ką pasakys kaimyninės šalies valdžia.
Jeigu šioje prielaidoje yra tiesos, gal tada Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga pasiprašykime Rusijos autonomijos statuso: vis tiek savo gyvenimą tvarkome pagal Rusijos pageidavimus. Mūsų prezidentė, greičiausiai, dėl to labai nesupyks.
