Sausio mėnesį profesorius Vytautas Radžvilas portale lrytas.lt paskelbė rašinį, kuriame išdėstė tezę, jog Lietuvoje regi „šliaužiančio totalitarizmo“ pavojų. Profesoriaus manymu, jis savo ambicijomis kontroliuoti visus žmogaus gyvenimo aspektus ir piliečių laisvei keliama grėsme nė kiek nenusileidžia sovietmečio totalitarinei sistemai, tačiau šįkart ateina ne iš marksistų stovyklos, o, paradoksaliai, iš laisvės gynėjais laikomų liberalų.
„Dangstydamiesi skambiais „demokratijos“, „laisvės“, „lygybės“, „tolerancijos“ šūkiais liberalistinio totalitarizmo diegėjai sparčiai grąžina tautą ir šalį į ideologinės bei politinės priespaudos laikus“, - tokie prof. V.Radžvilo teiginiai sulaukė stiprios ir neretai neigiamos reakcijos. Vasario 8-ąją VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute V.Radžvilas surengė viešą paskaitą-diskusiją, kurioje pabandė išplėtoti ir paaiškinti „šliaužiančio liberalistinio totalitarizmo“ tezės prielaidas.
***
Džiaugiuosi, kad mano tezė tapo šiandieninės diskusijos tema. Vadinasi, tikslas pasiektas, nes tai buvo tezė, kuri deramai gali būti apmąstyta, įvertinta, priimta arba atmesta tik suvokus tam tikras po ja glūdinčias mąstymo prielaidas. Vienas iš moderniojo pasaulio ir moderniosios tikrovės bruožų yra raginimas bei įprotis kalbėti trumpai. Bet bijau, kad jei žaismingai ir trumpai kalbame apie laisvei gręsiančius pavojus, tas trumpumas yra vienas didžiausių pavojų. Kodėl? Todėl, kad galima labai trumpai išsakyti teiginį ar mintį, bet suvokiančių po ja slypinčias prielaidas, deja, retai būna tiek, kiek norėtųsi. Todėl visada rizikuoji būti nesuprastas ir kiekviena galimybė ką nors paaiškinti tampa savaime vertinga.
Apskritai šita tezė kilo iš asmeninės patirties. Esu giliai įsitikinęs, kad pamatinių gyvenimo dalykų niekada neįmanoma suvokti vien intelektualiai. Todėl kalbant apie laisvę, jei žmogus neturi laisvės patirties, jis vargu ar gali suvokti, kada jis yra laisvas ir kada ne. Šiai tezei atsirasti padėjo dviejų veiksnių derinys. Pirmas – tai tam tikrų pamatinių teorinių dalykų supratimas, kuris man pakuždėjo mintį, kad politinio mąstymo struktūros yra iš tiesų fundamentalus dalykas ir keičiasi labai retai bei sunkiai. Šito teiginio prasmė ta, kad tos pačios politinio mąstymo struktūros gali įgyti įvairias formas ir išoriškai pasikeisti – paviršutiniškas žvilgsnis labai lengvai tą patį dalyką gali priimti kaip tikrą permainą ar naujovę. Kalbant apie laisvę, tai reiškia, kad galima elegantiškai ir lengvai pereiti nuo vienos pavergimo formos prie kitos ir būti įsitikinusiam, kad esi išlaisvintas.
Antroji tezės kilimo priežastis buvo tam tikras praktinis patyrimas liberalų veikloje. Dalyvaudamas tam tikruose dalykuose – ir todėl aš manau, kad politikoje praktinė patirtis yra labai svarbus dalykas – tu juos gali perprasti iš vidaus. Todėl neatsitiktinai, net kalbant apie to paties marksizmo istoriją, daugelis fundamentalių ir giliausių marksizmo kritikų buvo vienu metu „sukvailioję“, buvo fanatiški marksistai. Bet yra toks dalykas, kurį galima pavadinti „atsivertimu“, ir vieni fanatikai tokiais ir liko, kiti praregėjo ir tapo giliais kritikais. 2 psl.>>
