Etnografė D.Vaitkevičienė: „Gydomieji užkalbėjimai ir magija - neatskiriama mūsų protėvių gyvenimo dalis“ (nuotraukos) (88)

Ginta Gaivenytė:

Arčiausiai Saulės esančio Čimboraso ugnikalnio viršūnėje supranti, kad svarbiausia yra eiti (nuotraukos) (26)

---

Psichiatro kabinete papasakotos skaudžios istorijos – knygoje „Gerųjų žmonių šešėliai“ (71)

---

Psichoterapeutė G.Petronienė: „Maistu žmonės malšina kitokio gyvenimo alkį“ (139)

---

Benediktinų vienuolis Robertas: „Žmogus niekada nepraranda nei savo laisvės, nei gebėjimo nupulti“ (90)

---

Vos 124 centimetrų ūgio aktorė I.Filipovič: „Neįgalieji yra tokie pat Žemės gyventojai“ (101)

– Kitokių užkalbėjimų yra, bet jų į knygą neįtraukiau, nes tų tekstų gerokai mažiau. Iš pirmo žvilgsnio tikrai atrodo, kad Lietuvoje dominuoja gydomieji užkalbėjimai. Tačiau taip yra todėl kad medžiaga labai išsklidusi. Dabar kaupiu kitų rūšių užkalbėjimus – susijusius su meile, sėkme, derliumi, gamtos stichijomis (lietumi, perkūnija).

Kitos rūšies užkalbėjimai kartais net nesuvokiami kaip užkalbėjimai. Tai gali būti ritualo dalis - pavyzdžiui, sodinant kopūstus dėti akmenį ir tarti „Aukit, kopūstėliai, kaip tas akmuo“. Ttai akivaizdi užkalbėjimo formulė.

Kadaise buvo vartojamos ir nuo vagių apsaugančios formulės („vagies pririšimas“) - jei vagis pavogs užkalbėtą daiktą, negalės pajudėti iš vietos, kol užkalbėtojas jo „neatleis“.

– Knygoje galima rasti jaunam mėnuliui skirtų maldelių. Ar tai – irgi užkalbėjimai?

– Ne. Tas maldeles į knygą apie gydomuosius užkalbėjimus įtraukiau dėl to, jog jomis prašoma sėkmės ir sveikatos. Pamatęs jaunatį, žmogus sveikina mėnulį: „Jaunas mėnesėli, dangaus karalėli, tau pilną ratą – man sveikatą, tau ant dangaus karaliauti, man žemėje ponauti“. Suprantama, kad mėnulio pasveikinimas lems sveikatą ir sėkmę visą mėnulio ciklą. Tačiau kartais prašoma ir konkrečių dalykų, pavyzdžiui: „Duok man dėl panų dalią“.

– Kaip jūs, gyvendama pasaulyje, kur toks svarbus yra mokslinis pažinimas, vertinate užkalbėjimus?

– Kas kitam žmogui yra tikra, tą ir priimi už tikra. Nesvarstai – nėra reikalo galvoti, tai yra tikra ar ne. Priimi kaip tų žmonių realybę.

Žmonės pasakoja – kad karvės bloga akimi nenužiūrėtų, reikia jai ant rago užrišti raudoną skepetėlę arba raudoną siūlą. Istorijos, kaip dėl nužiūrėjimo karvė susirgo, tiems žmonėms yra realios. Ir kaip tu gali klausti žmogaus, ar jis tikrai tuo tiki, jeigu jis pasakoja, kad jam pačiam taip atsitiko?

Kita vertus, ir tradicinės mitologinės sakmės yra tokios. Pavyzdžiui, sakmės apie laumes, porinančios apie tai, kaip žmogus vakare pamato laumes, su jomis sveikinasi. Tokie pasakojimai remiasi asmenine patirtimi, ir nesvarbu, kad ta patirtis yra bičiulio, kaimyno ar giminaičio, – tai pateikėjų priimama kaip teisinga informacija. Tai yra tikėjimo pasakojimai.

Mūsų, folkloristų duona, yra tikėjimo pasakojimų tyrinėjimas. Ir mums svarbu, kokia yra tų žmonių realybė. O ar tai yra tikra, mes neturim teisės kelti klausimo. Niekas ir negali atsakyti, kiek tai yra tikra. Jei paskaitytume sovietmečio rašinius apie užkalbėjimus ar magiją, juokinga, kaip primityviai paneigiama, kad to nėra. Šių dalykų niekas negali nei argumentuotai patvirtinti, nei paneigti.

Kai žmogus pasakoja istoriją, nežinome, ar jam tai tikrai atsitiko. Tas žmogus įsitikinęs, kad jam taip tikrai atsitiko. Mes matome, kad ta istorija tautosakinė. Ir tada jau kyla klausimas – galbūt tiesiog žmonės tikrovę priima pagal tam tikrus folklorinius modelius. Jei daug kartų girdėsi pasakojimą, kaip einant pro kapines iškyla baltas vaiduoklis, o paskui eisi pro kapines, tu įkliūsi į tos istorijos rėmus – tau atsitiks taip, kaip tu girdėjai pasakojant. Žmogus patiria tai, ką jis žino, kad gali patirti.