Popiežius Benediktas XVI įprastinėse trečiadienio audiencijose tęsia gyvenimo šventumu ir darbais Bažnyčios Tradiciją tvirtinusių vyrų ir moterų aptarimą. Praeitą trečiadienį (kovo 10d.) Popiežius sugrįžo prie ypač aktualios jau penktus jo pontifikato metus Bažnyčioje plėtojamos „trūkio ir tęstinumo hermeneutikos“ temos. Primenu, kad ši tema, Popiežiaus inicijuota 2005 m. gruodžio 22d. kalboje Romos Kurijai, nurodo į dalies Bažnyčios savimonėje ir matomai liturginėje kultūroje įsivyravusį neteisingą II Vatikano Susirinkimo aiškinimą.

Minėtoje trečiadienio katechezėje Popiežius aptarė pranciškoną Bažnyčios daktarą šventąjį Bonaventūrą ir XIIIa. Bažnyčioje kilusį „charizmatinį“ arba „dvasingųjų“ judėjimą, kurio iškreiptos teologinės sampratos žalojo ne tik Bažnyčios kūną, bet ir iškreipinėjo mūsų tikėjimą į Šventąją Dvasią.

Įdomu, kad ši Benedikto XVI katechezė sutapo su šiomis dienomis Lietuvos katalikų tarpe kilusia diskusija. Mažas ir nereikšmingas kelių katalikų puoselėjamas edukacinis portalas arche.lt paskelbė kun. Oskaro Petro Volskio straipsnį „Sekuliarizmas ir melagingas dvasingumas“.

Pastarasis straipsnis sukėlė gyvą diskusiją garbingame ir įtakingame krikščioniškos minties portale bernardinai.lt. Žinia, kaip skelbia šis portalas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Kauno metropolitas Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius asmeniškai paragino tikinčiuosius diskutuoti aktualia dievogarbos tema. Atsiliepdamas į šį mūsų ganytojo raginimą, išverčiau ir čia pristatau Apaštalo Petro įpėdinio ir visos Dievo tautos ganytojo Popiežiaus šių dienų visuotinei Bažnyčiai, taip pat ir Lietuvai, aktualios katechezės kelis fragmentus:

„Brangūs broliai ir seserys, Paeitą savaitę kalbėjau apie šventojo Bonaventūros iš Bagnioredžio gyvenimą ir asmenybę. Šį rytą norėčiau tęsti aptarimą, ypač, vieną jo literatūrinių darbų ir savo doktrinos dalį.“ (...)

„Kaip jau ir kalbėjau, šventasis Bonaventūra, tarpe kitų nuopelnų, autentiškai ir teisingai išaiškino šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybę, kurį jis gerbė ir studijavo su didele meile. Šventojo Bonaventūros laikais iš mažųjų brolių (Vert. - pranciškonų) kilęs vienas judėjimo sparnas - vadinamieji “dvasingieji” (spirituali) - laikė, kad sulig šventuoju Pranciškumi prasidėjo visiškai naujas istorijos etapas – Apokalipsėje minima “Amžinoji Evangelija” pakeičianti Naująjį Testamentą. Ši grupė tvirtino, kad Bažnyčia išsėmė savo istorinį vaidmenį ir dabar ją pakeičia charizmatinė laisvųjų, vidujai Šventosios Dvasios vedinų žmonių bendruomenė - “dvasingieji pranciškonai ” (Francescani spirituali).“ (...)

„Būdamas pranciškonų ordino generalinis ministras, šventasis Bonaventūra greitai suprato, kad šios Džiokimo iš Fiorės (Gioacchino da Fiore) įkvėptos dvasingumo sampratos įtakojamas Ordinas taps nevaldomu ir nuosekliai suvirs į anarchiją.“ (...)

„Turbūt dabar būtų naudinga pasakyti, kad net šiandien egzistuoja vizijos, pagal kurias visa Bažnyčios istorija antrajame tūkstantmetyje tebuvo nuolatinis nuosmukis; kai kas net mano, kad nykimas prasidėjo tuoj po Naujojo Testamento laikų. Iš tiesų, “Opera Christi non deficiunt, sed proficiunt”, Kristaus darbai ne nyksta, bet plečiasi. Kokia gi būtų tapusi Bažnyčia be cistersų, pranciškonų ir dominikonų dvasingumo; be dvasingumo šventosios Teresės Avilietės ir Kryžiaus Jono, ir t.t. Šiandien irgi galioja šis tvirtinimas: “Opera Christi non deficiunt, sed proficiunt”, jie žengia į priekį.  2 psl. >>