Aušra FILIPAVIČIŪTĖ:

Edita Daniūtė: „Esu karjeristė!” (70)

---

Egidija Vaicekauskienė: „Svarbu turėti svajonę” (5)

---

Genė Zaveckienė: „Didžiausias turtas – laisvas laikas” (19)

---

Simona Krupeckaitė: „Kodėl turėčiau skubėti gimdyti vaikus?” (33)

---

Violeta Urmana: „Tapti laimingam padeda sveikas egoizmas” (59)

Nido biuras – kava ir sūrio pyragu kvepianti kavinė. Ne viena, o aštuonios: septynios Vilniuje ir viena Kaune. Vyras visų kasdien neapibėga, tačiau stengiasi aplankyti bent jau įsikūrusias Vilniaus senamiestyje.

Jei čia norėtumėte užklupti vieną kavinių tinklo įkūrėjų, jį atpažinti būtų keblu. Nidas įsilieja į lankytojų srautą tiek aprangos stiliumi, tiek veikla.

Sėdi, gurkšnoja kavą, bendrauja telefonu arba naršo internete. Kaip ir daugelis „Coffee Inn“ klientų.

Labai tikėtina, jog kai sėdite kavinėje ir skaitote „Coffee Inn“ tinklaraščio naujienas, naujausią kavos nuotrauką su linkėjimu „Geros dienos!“ į jį įdėjo greta jūsų stalelio dirbantis Nidas.

Argi toks darbas – ne idilė?

„Privalau nuolat judėti, jausti miesto pulsą. Esu mobilus visą parą. Patikėkite, išbarstau tikrai daug energijos“, – man nepritarė Nidas.

Kavinių tinklą „Coffee Inn“ įkūrė keturi vyrai. Trys jų dirbo reklamos agentūroje. Sekėsi ir Nidui: iš projektų vadovo asistento jis tapo direktoriumi, tačiau minkštą vadovo kėdę iškeitė į gatvę.

Arba dar geriau – į patogią sofą, kurią pastatė pirmojoje savo įkurtoje kavinėje Vilniaus centre.

Tai buvo prieš trejus metus. O dabar „Coffee Inn“ žino kiekvienas vilnietis – ir moksleivis, ir tarnautojas, ir verslininkas.

Šios kavinės tapo jaunų, laisvų, šiuolaikiškų ir stilingų žmonių susibūrimo vieta, o pats Nidas – „Coffee Inn“ veidu.

– Ar neįsižeidžia kiti bendrasavininkiai, kad dažniausiai kalbinamas esate jūs, Nidai Kofeinai?

– Už sėkmingą verslą turėčiau dėkoti visai komandai. Versle svarbu, kad viskas veiktų kaip gerai suderintas mechanizmas. Dabar jau esame šeši, tačiau taip susiklostė, kad kavinių veidu tapau aš.

– Ar kurdami kavines tikėjote, kad jos taps tokios populiarios?

– Daugelis į mūsų verslo idėją žiūrėjo skeptiškai, netikėjo, kad pavyks išvilioti žmogų į gatvę su vienkartiniu indeliu. Užteko poros metų, kad taptų įprasta gurkšnoti kavą einant gatve.

Mes degėme idėja pabandyti pasiūlyti tai, ko niekas nebuvo Lietuvoje daręs, – kavą išsinešti. Į verslą žiūrime kaip į eksperimentą, kuris nesibaigia.

Jautėme, kad „Coffee Inn“ neturi būti tik stotelė, kurioje žmonės nusiperka kavos. Todėl kūrėme tokią aplinką, kuri dažnam užsukusiajam būtų sava.

– Tačiau kavinės veidą formavo ir klientai – jų poreikiai, gyvenimo būdas?

– Taikliai pastebėjote. Taip mūsų kavinėse atsirado minkštasuolių, belaidis internetas, ką tik spaustų sulčių.

Man patinka sėdėti tarp klientų ir stebėti, kuo tie žmonės gyvena, kokiomis temomis kalba, kaip mąsto. Smalsus, judrus jaunimas ir aplinką privertė kurti besikeičiančią. 2 psl. >>