Abituriento prakeiksmas (63)

Lolita Bugenytė:

Abiturientų stresas išvengiamas? (6)

„Mokykis!“ – sudrausmina tėvas savo atžalą, kuriai norėtųsi pasidžiaugti pagaliau šylančiu oru ir bundančia gamta – tuo, kuo džiaugdavosi kiekvienas metais. Iki siaubingosios abitūros.

„Na, kodėl iš karto siaubingosios? – paklaus tie, kurie jau seniai iškentėjo šią egzaminų karštinę. – Visi turi praeiti šį gyvenimo etapą, visi mes laikėme egzaminus“. Tačiau po kiek laiko jie tarp kitko užsimins: „Na, mūsų mokymosi programos buvo šiek tiek lengvesnės“. Vis dėlto tuojau pat vėl nutaisys griežtą veido išraišką ir pasakys: „Mokytis privalu, jei nori būti sėkmingu“.

Žinoma, privalu tai privalu, abiturientams net nekyla noras dėl šito ginčytis. Tačiau kas dieną matyti susirūpinusius tėvus, giminaičius, kurie žvelgia su viltimi, kad ką nors gyvenime pasieksi, bei mokytojus, besitikinčius, kad jų mokiniai šiemet egzaminus išlaikys geriau nei ankstesnių metų laida – štai čia ir prasideda spaudimas bei problemos. Dėl to atsirado net visokių organizacijų ir pagalbos linijų, padedančių paaugliams sutvardyti savo emocijas ir numalšinti nerimą.

Akivaizdu, kad jei mūsų mokymosi programos nebūtų tokios sudėtingos, o abiturientai nejaustų tokio spaudimo dėl to, kad „privalo“ gerai išlaikyti egzaminus, nereikėtų nei tų pagalbos linijų, nei kitaip guosti abiturientus.

„Aukštasis mokslas – dar ne viskas, ne kiekvienas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą, – teigia mūsų visuomenės veikėjai. Tačiau vos pasisukę į kitą pusę jie atkakliai skelbia: Aukštasis mokslas yra kelias į geresnį pragyvenimą ir galimybė susirasti geriau apmokamą darbą“. Paradoksalu? Galbūt. Vis dėlto pažvelkime, kokią įtaką tokie pasisakymai daro būtent abiturientams.

Nepaisant tėvų ir kitų žmonių vilčių, kai kurie abiturientai, ypač tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau, patiria vidinę krizę dar ir dėl nevisavertiškumo jausmo. „Kodėl aš turiu gyventi be diplomo ir rinktis kokį nors amatą, kai visi mano draugai planuoja mokytis toliau? – galvoja jie. Ir atsidūsta: Aš turbūt pernelyg kvailas ką nors daugiau gyvenime pasiekti“.

Įdomu, ar toks augantis žmogus ateityje iš savęs daug tikėsis, ar visada primins sau: „Aš juk nieko nepasiekiau, nesimokiau, nebuvau protingiausias klasėje. Ar galiu tikėtis ypatingo gyvenimo?“ Taigi, jis visada tenkinsis vidutinišku gyvenimu: vidutinybės darbu, vidutinybės atlygiu, vidutinybės statusu visuomenėje. O vėliau kartos vaikams: „Mokykitės, kad nebūtumėt kvaili, kaip jūsų tėvai“.

Taip pat svarbu yra tai, kad žmonės, kurie įgiję vidurinįjį išsilavinimą iškart pasuka darbo keliu, kartais jaučiasi tarsi izoliuoti nuo kito visuomenės sluoksnio: tų, kurie daugiau išsimokslinę, daugiau keliavę, daugiau patyrę bei, žinoma, uždirba daugiau pinigų. Dėl to „vidutinybės“ su pavydu žvelgia į tuos žmones ir giliai širdyje pyksta ant savęs, kad nepasiekė tiek, kiek jie. Arba, dar blogiau, dėl to kaltina likimą ar Dievą. Būna ir taip, kad ant jauno žmogaus, nepasirinkusio aukštojo mokslo, nepatenkinti murma ir jo mylimojo tėvai: „Galėjo mūsų dukrelė susirasti sau išsilavinusį, protingą, mokslus baigusį vyrą, o ne šį pašlemėką“. Tokios aistros dėl popierėlio, vadinamo diplomu. Ar kas nors galėtų paneigti, kad to mūsų pasaulyje nebūna?

Norint pakeisti situaciją, pirmiausia, patys abiturientai turi įsisąmoninti, kad jei jie nebaigs aukštojo mokslo studijų, dar nereikš, kad jie yra kvailesni ar prastesni už tuos, kurie mokslus baigė. Jaunas žmogus visada turi ieškoti, kur save realizuoti, nes nėra nieko blogiau, kaip siekti visai netraukiančios ir svetimos specialybės. Žinoma, tėvai čia taip pat atlieka didelį vaidmenį. Jie taip pat turi suprasti, kad jei jų vaikas neįgis diplomo, tai dar nereikš, kad jis kvailas. Netiesa, kad tik išsimokslinęs žmogus gali gyvenime daug pasiekti – užtektų prisiminti vien T.Edisoną, kažkada iš mokyklos išmestą dėl tinginiavimo.

Taip pat ir mokytojai neturėtų į prasčiau besimokančius asmenis žvelgti užuojautos akimis – reikia nepamiršti, kad kiekvienam iš mūsų yra duotas savitas kelias. Juk vienam ar kitam mokiniui gyvenime matematikos arba fizikos žinių gali niekada neprireikti, jei jie nori savo gyvenimą sieti su literatūra ar istorija. Visuomenės veikėjai ir kiti autoritetingi asmenys turėtų prisiminti, kad kiekvienam Lietuvos žmogui, nepaisant to, ar jis turi išsilavinimą, ar ne, turi būti suteiktos galimybės siekti sėkmingo gyvenimo. Tik tada galėsime tikėtis gerų pokyčių ir džiaugtis, kad mūsų abiturientai gali ramiai miegoti, nesapnuodami egzaminų košmarų.