Nenustebsiu, jei antroji rašytojo knyga „Kelionių istorijos“ sulauks ne ką mažesnės šlovės. Vieni ją pirks iš inercijos, kiti – iš smalsumo. Buvę žurnalo „Istorijos“ skaitytojai pirmiausia nepatikliai pavartys – kam pirkti knygą su tekstais, kuriuos jau skaitei? Jie dar nežino, kad į „Kelionių istorijas“ sugulė keli nauji pasakojimai, o senieji – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Tai – lyg ir tos pačios kelionės, bet skirtingos jų istorijos. Jas galima skaityti ne vieną ir ne du kartus. Aš skaičiau pirmą kartą.

„Kelionių istorijas“ norisi skaityti. „Du skyreliai prieš miegą“ ima ir pavirsta keturiasdešimčia neplanuotų puslapių. Knyga įtraukia: užbaigi vieną skyrių ir norisi sužinoti, o kas toliau – kuo ypatinga kita šalis, kas slepiasi už naujo skyriaus pavadinimo. Laimei, „Kelionių istorijos“ tėra 328 puslapių. Vienos nakties turėtų pakakti. Tačiau turint galvoje, kiek daug liko nepasakyta, kiek šalių neapžvelgta – na, ar galima taip be proto mylimai Italijai skirti tik du skyrius apie Siciliją ir Veneciją – knyga galėjo būti ir storesnė. Nebūčiau supykusi.

Pervertus „Kelionių istorijas“ į akis krinta, kad knygoje mažokai nuotraukų. Jos nedidelės ir šykščios. Mėgėjiškos, bet tikros, paimtos iš autoriaus asmeninio archyvo. Tokių nuotraukų turime mes visi, jos įrodo, kad tikrai Ten buvome ir tikrai Tai matėme. Ir vis dėlto jos tokios neįdomios kitiems žmonėms... Andrius Užkalnis tą puikiai supranta, viename interviu neseniai tarstelėjo: „...tas bjauriausias lietuviško keliautojo kūdikis: kelionių fotografija“. Tai nėra ta knyga, kurioje reikėtų fotografijų – viskas papasakojama žodžiais. Nežiūrėkite į tas nuotraukas, nieko neprarasite – skaitykite.

Knygoje man labai patiko, kad pro visažinio toną (kas pačiam Užkalniui kažin ar patinka) išlenda ir nuoširdumas – jei jis kažko nesupranta, tai ir nesistengia suprasti per prievartą. „...Tadž Mahalis, kaip ir visa Indija, – per didelis ir per sudėtingas, kad greitai perprastum“, – rašo autorius ir prisipažįsta, kad nesupranta šios šalies, neranda už ką ją dievinti ir kelti į aukštumas. Bet tikrai norėtų dar kartą ten sugrįžti. Pabandyti iš naujo.

„Kelionių istorijos“ nėra kelionių vadovas, bet rašoma ir apie juos. Autorius viską pasakoja iš asmeninės patirties – nepriimkite to rimtai, gal kai kurios šalys jums ilgą laiką atrodė visai kitokios, nei kaip apie jas parašė Andrius Užkalnis. Aš pati sužinojau nemažai naujų dalykų: kad gruzinų virtuvė geriausia ne Gruzijoje, o už jos ribų, kas nulėmė, kad Amerikoje mėgstamos itin didelės maisto porcijos, kodėl lietuviai nėra entuziastingi keliautojai.

Andrius Užkalnis be gailesčio baksnoja į kompleksus ir trūkumus – tiek mūsų, tiek svetur gyvenančių žmonių ir jų šalių. „Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad į daug ką galiu pažiūrėti iš šalies“, – tvirtina autorius. Turbūt jis teisus. Kai kurie dalykai vis dėlto lieka grynai asmenine nuomone ir pasirinkimu – na, nemėgstu aš mėsainių, o Užkalnis juos dievina. Skaitydami „Kelionių istorijas“ nusiteikite, kad asmeninės autoriaus nuomonės knygoje bus labai daug. Be jos, tiesą sakant, nebūtų taip įdomu. 2 psl. >>