Lrytas.lt biblioteka: 186. A.Užkalnis. „Kelionų istorijos“ (9)

Tie, kurie pažįsta Andriaus Užkalnio rašymo manierą, jo kritiškus vertinimus ir pašiepiantį toną, šioje knygoje susidurs su dviem skirtingais žmonėmis. Taip, knygos autorius yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad Užkalnis galėtų pasakoti nepašiepdamas, nepeikdamas – visiškai ramiai ir jaukiai. Jis gali.

Du pavyzdžiai. Pirmas: „Amerika: mėsainių, dešrainių ir picų kraštas, konservuoto ir šaldyto maisto dykumos. Nutukusių ir bukų čiaumotojų žemė. Aš šiandien jums apie visa tai pasakosiu visai kitaip. Aš nesišaipysiu. Aš garbinsiu <...> Tačiau jei norite dar kartą pakrapštyti europiečių ir trečiojo pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, toliau šio straipsnio nebeskaitykite, geriau atsiverskite kokį interneto puslapį, kur burnojami „pindosai“, „amerikosai“ ir „jankiai“, ir smaginkitės ten iki valiai“. Tai buvo Andrius Užkalnis.

Antras: „Kaip Venecija, plevenantis miestas-sapnas, kur namai tirpsta rūke, susiliejusiame su vandeniu, kaip Niujorko ir Tokijo dangoraižių kvartalai, kur natūralios gulsčios gamtos linijos pastatytos vertikaliai ir ištemptos į dangų, ir atrodo, lyg viskas būtų nukreipta kitaip nei priklausytų būti, taip pat ir Nida yra keistai pasuktas pasaulis, perkreipta erdvė ir sukeistos vietos: kitur vandens upės sruvena tarp smėlėtų krantų, o čia smėlio ir pušų upė teka tarp dviejų vandenų, kurie sudaro skystus ošiančių kopų tėkmės krantus“. Tai irgi buvo Andrius Užkalnis. Ir šis žmogus man nė kiek nepanašus į tą pirmąjį.

„Kelionių istorijose“ sugulė ne tik pasakojimai iš kelionių po užsienio šalis, bet ir Lietuvą – greta Niujorko ir Tokijo sau vietos rado Vilnius ir Nida. Pastarajai autorius knygoje skiria nemažai dėmesio, pripažindamas, kad pajūrio kraštas dažnai atrodo kaip kita valstybė, ne Lietuva. Iš tiesų, atostogos Nidoje savo kaina prilygsta kelionei į užsienį. Šioje vietoje kas antras lietuvis atsidūsta, o pagiežingi skaitytojai autorių pradeda vadinti „buože“. O Užkalnis šypsosi. Knyga man patiko. „Kelionių istorijos“ yra iš tų, kurias galima skaityti dar ir dar kartą. Kai kurie dalykai, minimi knygoje, su laiku pasens, pasikeis, bet vis tiek liks įdomūs.

Kaip kad pasakojimas apie Rusiją – kelerių metų senumo tekstas šiandien yra istorijos metraštis, kurį vis tiek smagu skaityti. Nesvarbu, kad tai, kas buvo tada, nebeatitinka tos realybės, kuri yra dabar. Vieno žmogaus kelionės, jų prisiminimai ir įspūdžiai nekinta – tik nusigludina laiko tėkmėje. Nereikšmingos smulkmenos pasimiršta, o tai, kas svarbiausia – lieka. „Kelionių istorijos“ yra nugludintos, todėl ir vertos skaityti. Kaip rašo Andrius Užkalnis, „...pasaulis vis dėlto didesnis nei kartais atrodo“ – ši knyga tai Jums įrodys.