Brazilijoje gimęs Wilsonas jau dvidešimt metų gyveno JAV – į šią šalį jis pabėgo iš gimtinės, neapsikentęs netolerantiškos visuomenės.
Pradėjome draugauti, vėliau jis sutiko su manimi vykti į Niujorką – jei aktorius nori ko nors pasiekti JAV, vyksta į Kaliforniją arba Niujorką, kuris laikomas teatro sostine.
Pernai Wilsonas pradėjo ilgėtis tėvynės.
Esame šeima. Jis parėmė mano svajonę dirbti aktoriumi Niujorke, tad ir aš turėjau paremti jo svajonę grįžti į Braziliją.
- Ar nebuvo gaila atsisakyti aktoriaus karjeros Niujorke?
- Ilgiau pabuvęs Niujorke, gal būčiau sulaukęs didesnės sėkmės. Tuo metu jau buvo užsimezgę ryšiai su įtakingais teatro žmonėmis.
Manau, kad esu neblogas aktorius, bet labai prastas verslininkas. Amerikoje aktorius privalo mokėti save reklamuoti, o aš tai dariau prastai.
Po trijų sėkmingų sezonų Vašingtone Niujorke vaidinau tik dviejuose spektakliuose. Teko vaidinti įmonių ar religinių judėjimų užsakytuose filmuose, dirbti padavėju.
Turėjau sutartį su bendrove, samdančia aktorius vadybos kursams. Vaidindavome sunkiai valdomus darbuotojus: alkoholikus, narkomanus, priekabiautojus, o vadybininkas mokydavosi, kaip gerai atlikti savo darbą.
Keliavome po visą Ameriką vaidindami nelaimėlius. Buvo labai smagu. Be to, už tai labai gerai mokėjo.
Niujorke aktorius turi būti pasirengęs daryti bet ką.
- Kaip sekasi Brazilijoje?
- Iš pradžių įsikūrėme Vitorijoje – gilioje Brazilijos provincijoje. Ten gyvena mano partnerio šeima. Jis turėjo motiną, kelis pusbrolius, o aš neturėjau nieko, tik jį, todėl buvo sunku.
Gruodį gavome pasiūlymą pradėti verslą, persikėlėme į Rio de Žaneirą.
Vienas labai turtingas žmogus, mūsų draugas, pasiūlė mums laivą. Mus samdo bendrovės, norinčios surengti pramogą savo klientams.
Išplaukiame į Gvanabaros įlanką, iš kur atsiveria pasakiškas miesto vaizdas. Žmonės pašoka sambą, išgeria, pavaišiname juos vakariene ar pietumis ir grįžtame.
Turistai mėgsta pigias pramogas, o mūsų laivas – aukštesnės kokybės. Teko plukdyti Saudo Arabijos gyventojus, vieną rusų grupę.
Tikiuosi, netrukus Wilsonas rūpinsis verslu, o aš galėsiu atnaujinti aktoriaus karjerą.
Rio de Žaneiras – televizijos serialų sostinė, matau galimybių ten prasimušti.
Brazilijoje svarbu būti mėlynakiam – tuomet gali vaidinti užsienietį iš bet kurios šalies.
- Ar nesusiduriate su diskriminacija? Juk prieš kelis dešimtmečius jūsų partneris negalėjo toje šalyje net gyventi.
- Nesijaučiame taip saugiai kaip Niujorke. Bet niekuomet nepatyrėme jokių priekabiavimų.
Brazilijos valdžia, atsižvelgdama į pernai Niujorke sudarytą santuoką su Wilsonu, man suteikė nuolatinio gyventojo statusą. Beje, tokios santuokos pripažįstamos ne visose Amerikos valstijose.
Brazilijos valdžios požiūriu, niekuo nesiskiriame nuo susituokusios vyro ir moters poros.
- Brazilijoje homoseksualioms poroms leidžiama įsivaikinti. Ar turite tokių planų?
- Taip, mes su partneriu galvojame apie įvaikinimą. Šiuo metu svarstome, ar esame finansiškai pajėgūs.
Homoseksualumas tikrai nėra užkrečiamas. Galiu pasiremti mokslininkų tyrimais, bet tai būtų ne taip įdomu, kaip pavyzdžiai iš mano paties šeimos.
Mano lesbietė sesuo buvo ištekėjusi už vyro, turi du vaikus.
Abu mano sūnėnai – heteroseksualūs. Vienas jau keletą metų draugauja su mergina, mes apie tai atvirai kalbamės.
Mano sesers buvęs vyras smurtavo, todėl sūnėnai augo sesers namuose ir ten jautėsi saugūs – to jie nepatyrė pas tėvą.
Jie užaugo kur kas geresni žmonės, nes augo tolerantiškoje aplinkoje.
