Romano „Gomora.lt“ autorius S.Rimkus: „Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis išspardytų užpakalius Vatikano šulams” (110)

Vilis Normanas :

Savivaldybių tarybų rinkimai - seni šūkiai, jokios vilties (81)

---

Informacinis terorizmas – gėris prieš blogį (67)

---

Baltarusijos košmaras – su mūsų prezidentės šypsena (153)

---

Kalėdos mirė! Tegyvuoja vartojimas! (113)

---

Apie holokaustą, istoriją klastojantį policijos istoriką ir masturbaciją (398)

– Tai priklausys nuo knygos turinio ir formos. Tai, kad „Gomora.lt“ parašyta dienoraščio forma, leido publikuoti romaną internete dalimis, kiekvieną dieną prikaustant skaitytojų dėmesį naujais siužeto įvykiais.

– Kokių vertinimų sulaukėte?

– Knygą priėmė nevienareikšmiškai. Kai kam net viršelis pasirodė per daug provokuojantis! Tiesa, džiaugiuosi, kad neigiami vertinimai pasirodė tik pirmomis romano publikacijos dienomis, o vėliau buvo daugybė teigiamų atsiliepimų.

Internetinėje romano svetainėje gomora.lt iki šiol apsilankė apie keturis tūkstančius unikalių lankytojų. Nuo šios savaitės knygą nemokamai galima atsisiųsti ir iš svetainės skaitykle.lt, tad galutinis skaitytojų skaičius dar neaiškus. Tačiau kūrinio publikavimas internetinėje erdvėje jau pateisino visus mano lūkesčius.

– Romane nemažai skandalingų temų. Ar skandalingumas tapo neatsiejama šiandieninio rašytojo temų dalis?

– Man patiko „Absurdistano“ autoriaus, rašytojo Gary’io Shteyngarto mintis: „Jei rašai romaną, turi ką nors įžeisti. Kitaip būsi paleidęs šūvį į orą.“ Visiškai tam pritariu. Mano nuomone, geri romanai rašomi, siekiant ką nors pakeisti arba bent jau išsakyti nepasitenkinimą tuo, kas tave stipriai jaudina.

Mano knygoje šio nepasitenkinimo apstu. Knyga nekvestionuoja tikėjimo tiesų, bet joje iškeliamos kontroversiškos mintys, kurios tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti šokiruojančios. Pavyzdžiui, vienas iš personažų teigia, kad jam norėtųsi, jog popiežiaus vietą užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris. Gal tuomet Bažnyčios struktūrose padvelktų nauji permainų vėjai.

Negalima toleruoti situacijos, kai dvasininkų veiksmai yra kardinaliai priešingi jų skelbiamoms tiesoms.

Visi tie pedofilijos skandalai, kalbos apie tai, kad prezervatyvai neapsaugo nuo AIDS, isteriška neapykanta seksualinėms mažumoms skaudina milijonus žmonių visame pasaulyje. Bažnyčia turi skelbti meilę ne tik savo artimui, bet ir savo priešui, o ne gyventi paskendusi tamsiųjų viduramžių prietaruose.

Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis neabejotinai išspardytų subines visiems Vatikano šulams. Be gailesčio išvaikytų visus iki paskutiniojo! Manote, Kristui patiktų jo įpėdinis, pasipuošęs dizainerių apdarais ir savo rūmuose pietaujantis iš paauksuotų indų? Abejoju.

– Gal jau rengiate naują knygą?

– Užbaigęs knygą, nuo gruodžio mėnesio iki dabar neparašiau nė vieno sakinio. Greičiausiai visiškai išsunkiau save. Praeis nemažai laiko, kol sugersiu pakankamą kiekį naujos medžiagos kitam kūriniui.

– Ar planuojate savo kūrybą eksportuoti į užsienio šalis? Arba rašyti angliškai?

– Rašyti angliškai – tikrai ne, nes nesu taip gerai įvaldęs šios kalbos. O apie kūrinio vertimus į kitas kalbas svajoja kiekvienas rašytojas. Aš nesu išimtis.

– Ar apskritai negalvojate apie emigraciją?

– Esu didelis savo gimtojo miesto gerbėjas, tad net mintis palikti Kauną ir keltis į kitą Lietuvos miestą man svetima. Noriu ir toliau čia gyventi, kurti, auginti vaikus, būti palaidotas ar išbarstytas pavėjui. Bet juk niekad negali žinoti, kaip atsitiks. Manau, kiekvienas turi pats spręsti, kur jo vieta šioje žemėje, ir niekas neturi teisės aiškinti, kur ir kaip jam gyventi.