Istorikas D.Staliūnas: „Žalgirio mūšio sureikšminimas prasidėjo sovietmečiu“ (167)

Tomas Vaiseta:

Kremliaus engiamos organizacijos „Memorial“ vadovas A.Roginskis: „Vienintelė rusiško identiteto ašis – pergalė“ (38)

---

Rašytojo J.Baltušio duktė Rita: “Už tėvo nugaros galėjau špygas rodyti” (253)

---

Amerikiečių ir švedo dokumentinis filmas nukreipia partizano J.Lukšos Daumanto šviesą į Vakarus (nuotraukos) (67)

---

Baltarusių teisių gynėjų duomenis Minskui išdavė Lietuvos teisingumo ministerija, politologas R.Lopata tai vadina nusikaltimu (papildyta 18 val. 23 min., nuotraukos, video) (419)

---

Osle gyvenantis lietuvis: „Jutau sprogimą už pusės kilometro, net tiltas sudrebėjo“ (nuotraukos) (7)

Galima tik kelti hipotezę, kodėl taip atsitiko. Viena priežastis, kad iki begalybės buvo sureikšmintas Vytautas. Žalgirio mūšis atsidūrė šešėlyje. Bet kaip vienas iš svarbiausių Vytauto pasiekimų, Žalgirio mūšis galėjo sulaukti ir didesnio istorikų, publicistų dėmesio. O priežastis, kodėl nesulaukė, man atrodo, susijusi su tuo, kad kaip ten besuksi, tas mūšis buvo laimėtas kartu su lenkais.

Gali sakyti kiek nori, kad svarbiausias buvo Vytautas ir lietuviai, bet faktas visiems žinomas, kad kariauta kartu su lenkais. Man atrodo, kad nenoras minėti bendro veikimo su lenkais ir buvo ta priežastis, kodėl Žalgirio mūšis tarpukariu buvo marginalizuotas. Beje, panašus požiūris buvo ir į XIX amžiaus sukilimus, kurie buvo eliminuoti iš istorinės savimonės kaip nesavi.

- Padarysiu šuolį: įdomu, ar dabar Lietuvoje ir Lenkijoje į Žalgirio mūšį įdedamos tos pačios prasmės ar bent jos suartėjo?

- Norint atsakyti į šitą klausimą, reiktų tyrimų ir stebėsenos, ir padaryti išvadas po mėnesio, kai baigsis minėjimas. Tai nėra mano tyrinėjimų laikotarpis, bet tiek, kiek aš žinau, netgi tarp profesionalių istorikų yra nemažai skirtumų.

Čia reikia grįžti prie temos, kurią lietuvių publicistai iškėlė dar XX a. pradžioje kaip hipotezę. Žinoma, jiems tai buvo ne hipotezė, o aiškus dalykas, ar pabėgo lietuviai iš to mūšio ar nepabėgo. Šeštajame dešimtmetyje Vokietijoje dirbęs garsus švedų istorikas Svenas Ekdalis rado labai svarbų dokumentą, kuris, galime drąsiai sakyti, akivaizdžiai rodo, kad lietuviai panaudojo manevrą – imitavo pasitraukimą, vėliau grįžo į mūšį ir taip išsklaidė vokiečių rikiuotę.

Tokia interpretacija lietuvių istoriografijoje yra visų priimta ir dominuojanti. Tiek, kiek aš stebiu lenkų istoriografiją, man atrodo, kad šitas faktas nėra priimtas visuotinai ar netgi daugumos. Bet čia kalba eina apie profesionalų istorikų cechą.

Visuomenėje, mano mėgėjišku žvilgsniu, tas požiūris yra gana panašus. Tik tiek, kad nei vidutiniam lietuviui, nei vidutiniam lenkui nelabai įdomu, kaip kita pusė tą mūšį vertina ir kaip interpretuoja. Tai yra faktas, kuriuo norima didžiuotis. O antivokiškumas Lietuvoje ir Lenkijoje (ypač turbūt Lietuvoje) slopsta ar apskritai jau nuslopęs. To priešo nebėra, todėl ir pats mūšis nebėra toks svarbus. Dabar, kai minimas apvalus jubiliejus, vyks daug iškilmių, bet galima manyti, kad jo reikšmė laipsniškai nyks.

Lenkijoje jau daug metų vyksta mūšio imitacijos. Prieš penkiolika metų ar daugiau, eilinių metinių proga ruošiant scenarijų, lenkai tarpusavyje pusiau rimtai pusiau juokais pradėjo kalbėti, kad jau kelis dešimtmečius imituojame tą mūšį, vis laimime, gal vokiečiams leidžiame nors kartą laimėti? Kitaip tariant, sunku pasakyti, kiek tokios diskusijos yra rimtos, bet jų buvimas leidžia manyti, kad atsirado laisvesnis požiūris į tą mūšį ir nebėra tokio ideologizuoto priėjimo.

- Bet kai lietuviai kalba apie Žalgirio mūšį, vis dar gali jausti, kad jie tai daro su tam tikru pasididžiavimu. Kaip kitaip paaiškinti, kad išlieka „Žalgirio“ krepšinio klubo pavadinimas (nors ir atsiradęs sovietmečiu), alkoholis, maisto prekės ir t.t.? 

- Galima ir daugiau pasakyti: buvo ir partizanų būriai, sovietmečiu buvo baldai, kolūkiai, kas tik nebuvo. Viskas iš sovietmečio ateina. Aišku, tas pasididžiavimas kaip pasiekimu yra. Bet aš įtarčiau, kad ateityje tas vaizdinys turėtų trauktis, kadangi priešas, prieš kurį kariavo, jau nebėra aktualus. Aš nenoriu pasakyti, kad artimiausiu metu jis visiškai pasitrauks, bet jis neturėtų būti pagrindiniame sąraše.

- Bet šių metų minėjime, galima nujausti, vis dėlto dar dalyvaus daug žmonių. Pagaliau ir per Mindaugo karūnavimo dieną buvo Žalgirio mūšio akcentų. Tad kokios šio mūšio prasmės išlikusios šiandien, kurios žavi žmones? Kodėl tas jubiliejus svarbus, juk Saulės ar Durbės mūšiai minimi, bet be tokio pabrėžimo?

- Žalgirio mūšis buvo svarbesnis už kitus jūsų minėtus. Jis iš tikrųjų buvo svarbus įvykis stiprios valstybės išlikimui.

Be to, yra susiformavusi tradicija, o tai irgi labai stipriai veikia. Šie du veiksniai labai svarbūs žmonėms, kurie mano, kad istorijos praeitis yra svarbus dalykas jų tapatybei ir taip, matyt, liks artimiausiu metu.