Iš Lietuvos išvykęs Izraelio studentas G.Libsonas: „Neapykanta žydams kyla iš pavydo ir nežinojimo“ 
(448)
Izraelietis studentas Garis Libsonas tik prieš kelerius metus išvyko iš Lietuvos. Vaikinas Tel Avive (Izraelis) studijuoja pramonės inžineriją ir ruošiasi atlikti karinę tarnybą Izraelio armijoje. Tačiau ir Lietuvos Garis nepamiršta, dažnai atvyksta į ją. Vaikščiodami Kauno Laisvės alėja pokalbį pradedame nuo to, kaip pasikeitė Lietuva po jo išvykimo.
- Ar pasikeitė Lietuva nuo jūsų pastarojo apsilankymo?
- Nė kiek nepasikeitusi. Nebent dar mažiau žmonių beliko.
- Kaip manote, kodėl jų mažėja?
- Lietuvos valdžios ekonominė politika privedė vidurinę klasę prie to, kad ji negali pragyventi tėvynėje, todėl priversta važiuoti į užsienį - skinti braškių, kirsti medžių ar gaudyti žuvų.
- Kokia politika būtų teisinga? Kokia ji Izraelyje?
- Visų pirma, reikia palaikyti savo jaunimą, nes kas kitas, jei ne jaunimas yra valstybės ir apskritai pažangos variklis. Izraelyje jaunimui sudarytos visos sąlygos dirbti, mokytis. Čia kiekvienam žmogui suteikta galimybė kažko pasiekti ir tai nepriklauso nuo socialinių skirtumų – lygios galimybės yra suteiktos ir išeiviams iš Afrikos, ir arabams, ir žydams.
- Kokie mitai apie Izraelį jus labiausiai erzina?
- Kad Izraelis toks blogas, nes vargšams arabams neleidžia gyventi. Susierzinu, kai pietinėje Tel Avivo dalyje pamatau arabų vilas - tada prisimenu tuos mitus. Aš pats gyvenu bendrabutyje, o mano kurso draugo arabo šeima gyvena trijų aukštų viloje. Taigi aš nesuprantu, kas jiems yra negerai ir kas juos čia skriaudžia.
Mano bendrabutyje apie 70 proc. sudaro arabai. Jie turi puikiausias galimybes mokytis geriausiuose šalies universitetuose. Dažniausiai arabai renkasi sociologiją ir teisę. Jų studentų organizacijos nuolat rengia mitingus. Apskritai, veikia labai daug pagalbos organizacijų ne tik jų studentams, bet ir visiems arabų žmonėms. Net gatvės mieste pavadintos jų kalba.
- Žiniasklaidoje daug pranešimų apie tai, kad Izraelio kareiviai žudo civilius…
- Nebūna karo be aukų. Izraelio karinė doktrina tokia, kad žūtų kuo mažiau civilių. Pasaulio žiniasklaida dažnai nekreipia dėmesio į tūkstančius mirusių Sudane, Čečėnijoje, Irane, Irake, o kiekviena palestiniečių auka tampa sensacija ir pretekstu smerkti Izraelį.
- Kokia yra Izraelio kariuomenės struktūra?
- Izraelyje karinė tarnyba atliekama iškart po mokyklos. Tai yra privaloma visiems: tiek merginoms, tiek vaikinams. Yra daug programų. Pavyzdžiui, gali tik baigęs mokyklą eiti tarnauti arba eiti į vadinamąjį universitetinį rezervą. Antruoju atveju studijuoji universitete, gauni laipsnį ir į kariuomenę grįžti dirbti pagal specialybę. Aš dabar ir darau tai.
Ta dalis, kuri tikrai kariauja, sudaro vos 20 ar 30 proc. kariuomenės. Jie saugo miestus, budi prie sienos, kontrolinių perėjimo punktų.
- Ar galimi kariniai susidūrimai daro įtaką gyvenimui Izraelyje?
- Tai, kad Izraelyje tvyro išskirtinė būsena, 90 proc. tėra televizijos išsigalvojimas. Izraelio keliuose žūsta tikrai daugiau žmonių, nei per teroro aktus, kurių per pastaruosius metus, galima sakyti, net nebuvo. 2 psl. >>
(448)
Kardinolui A.J.Bačkiui – 75-eri
Trečiadienį Lietuvos katalikų bažnyčios ganytojas, Vilniaus arkivyskupijos metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis švenčia 75 metų jubiliejų. Dvasininkas prisipažįsta nelabai mėgstantis minėti savo gimtadienį. Anot ganytojo, domėjimasis jo asmeniu atitraukia dėmesį nuo tikrai svarbių dalykų. Šiomis dienomis gausiai lankomas bičiulių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių - kardinolas su dėkingumu prisimena savo tėvus, dėkoja tikintiesiems už šiltą priėmimą Lietuvoje prieš 20 metų, Dievui - už pagalbą eiti sudėtingu kunigystės keliu.
Vokiečių kino režisierius A.Dresenas laužo keistus tabu
Ne kartą girdėtos gyvenimiškos istorijos Andreaso Dreseno filmuose įgyja naują prasmę. Nustebintas režisieriaus atvirumo supranti, kiek daug dalykų esame linkę nutylėti. A.Dreseno filmu „Sustojimas pusiaukelėje“ ketvirtadienį sostinės kino teatre „Pasaka“ prasidės Vokiečių kino dienos.
Kelionę į Vilnių suplanavęs prancūzų rašytojas D.Foenkinosas rašyti pradėjo nuo meilės laiškų mergaitėms (video)
Artėjančios Vilniaus knygų mugės svečias bus ir 39 metų prancūzų rašytojas Davidas Foenkinosas - dvylikos romanų autorius. D.Foenkinosas laikomas vienu iš geriausių naujosios kartos prancūzų rašytojų, apdovanotas dešimtim literatūrinių premijų. Lietuvių skaitytojus D.Foenkinosas sužavėjo jau 2010 m., kai pasirodė jo romanas „Subtilumas“. Šiemet rašytojas nominuotas Prancūzijos kino akademijos „Cezariui“ už filmą „Subtilumas“, kurį jis pagal savo romaną pastatė kartu su broliu režisieriumi Stephane‘u Foenkinosu.
M.Laurinkus: „Rašau neįprastą romaną apie dabarties politiką“
„Rašyti prozą pradėjau tada, kai tam atėjo laikas“, - sakė politikas ir diplomatas Mečys Laurinkus. Knygynus neseniai pasiekė pirmasis jo romanas „Elektra“, kurį galima vadinti tautiniu trileriu apie pokarį. Pasak 60 metų M.Laurinkaus, trečdalis romano „Elektra“ (leidykla „Baltos lankos“) susijęs su jo paties gyvenimu, o du trečdaliai - išmonė. M.Laurinkus, kaip ir romano personažas Mantukas, kelerius metus gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikų namuose.
Britas vilniečius moko atsikratyti streso
Ketverius metus sostinėje gyvenantis Bobas Honiballas čia turi nuosavą kovos menų ir savigynos mokymo centrą. Vyras pripažįsta, kad gimtinėje įsteigti tokią mokyklą vargu ar jam būtų pavykę. B.Honiballas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar 1991-aisiais. Tuomet jis vedė karatė seminarus Kaune ir Klaipėdoje. Uostamiestyje jis sutiko savo būsimą žmoną lietuvę. Vėliau moteris buvo atvykusi mokytis kovos menų pas B.Honiballą į Didžiąją Britaniją. Po kiek laiko juodu susituokė.
Aktorius A.Sakalauskas: „Su amžiumi mes visi tampame kategoriškesni“
Prieš spektaklio „Menas“ pasirodymą Klaipėdoje režisierius Dainius Kazlauskas įsikarščiavęs kartoja: „Viskas turi plaukti”. Arūnas Sakalauskas (Seržas), Darius Meškauskas (Markas) ir Giedrius Savickas (Ivanas) – trys draugai, kurie bendrauja jau 15 metų. Tačiau viskas pakimba ant plauko, kai Seržas įsigyja paveikslą, kainuojantį 200 tūkst. Prancūzijos frankų. O tai – tik balta drobė. Seržas joje įžvelgia įvairiausių spalvų linijas, jaučia sklindančias vibracijas. Markui tai sukelia įtūžį ir tampa paskatinimu išlieti susikaupusius priekaištus ir įsiūtį. Tik Ivanas visą situaciją stengiasi nuslopinti: „Aš nenoriu būti kaip jūs – aš tik noriu būti jūsų Draugas“.
Dr. J.Bruneckienė: „Kaunui reikėtų įsiklausyti į išsilavinusius, kūrybingus ir savo miestą mylinčius žmones“
Nors Kaunas savo dydžiu tebelieka antruoju Lietuvos miestu, įvairių tyrimų duomenimis, pagal konkurencingumą pastaruoju metu jis vis labiau užleidžia savo pozicijas Klaipėdai. Kokios gali būti pagrindinės Kauno potencialo silpnėjimo priežastys, ko šiam miestui labiausiai trūksta atsinaujinimui, naujienų agentūra ELTA paprašė atsakyti vienų naujausių tyrimų apie Kauną ir regioną iniciatorę bei autorę Kauno technologijos universiteto docentę Jurgitą Bruneckienę.
Psichologė G.Gutautė-Klimienė: „Ilgai užsitęsęs L.Stankūnaitės dukrelės perdavimo procesas adaptacijai reikšmės neturėtų turėti“
Mamos ir dukros ryšys dar neprarastas – tiki šeimos ir vaikų psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė. Net jeigu L.Stankūnaitės dukrelė ketverius metus praleido atskirai nuo mamos, ankstyvoje vaikystėje susiformavusį ryšį įmanoma atstatyti. Žinoma, bus nelengva, nes viską komplikuoja ant mažo vaiko pečių užgulusi ne pagal amžių sunki patirtis. Nepadeda ir tai, jog mažosios mergaitės istorija žinoma taip plačiai, ir ko gero nerasime visoje šalyje gyventojų, kuris apie tai neturėtų nuomonės – kaip taisyklė, netgi labai kategoriškos. Psichologė įsitikinusi, kad visi šie dalykai neabejotinai atsilieps tolesnei vaiko raidai.
L.Stankūnaitė: „Nuo trejų metų mano vaikas kovoja už būvį, kaip išgyventi ir prisitaikyti“
Penktadienį Kėdainių rajono teismas ketina paskelbti sprendimą dėl antstolės Sonatos Vaicekauskienės prašymo taikyti prievartinius veiksmus iš teisėjos Neringos Venckienės namų paimant Laimutės Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio dukrelę. Išskirtiniame interviu lrytas.lt žurnalistui L.Stankūnaitė sakė nenurimsianti tol, kol neatgaus savo vaiko.
Žurnalistė A.Urbonaitė: „Maišyti anūkai perplėš pusiau mūsų pavargusias sielas“
Prieš jus - droviausia pasaulyje egocentrikė, nekalta sekso maniakė, saldumynų rijikė, fantazuotoja ir jokio stiliaus neturinti moteris. Taip Audronė Urbonaitė (57 m.) pristatė save prieš septynerius metus išleidusi pirmąjį romaną „Posūkyje - neišlėk“ apie vėžiu susirgusią žurnalistę. Tada per pusmetį buvo išleisti keturi tiražai, o autorė pelnė Augustino Griciaus literatūrinę premiją.
