Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis: daug ideologijų ir šiek tiek vartosenos (19)

Kalbėti savo kalba

Dabartinė lietuvių bendrinės kalbos situacija, sociolingvistiškai žiūrint, labai įdomi. Oficialieji standartizavimo ideologai tebekuria idealiąsias normas, vadina jas prestižinėmis ir įteisina įvairiausiais įstatymais, nutarimais, jų papildymais, pakeitimais ir įstatymais dėl įstatymų įgyvendinimo.

Praktiškai idealioji kalba realizuojama tik dedant nemažas pastangas: rašytinį idealą iš esmės palaiko kalbos redaktoriai, o sakytinį vartoja specialiai jo išmokęs nedidelis skaičius žmonių. Žiniasklaidoje jis girdėti labai retai, dažniausiai tik profesionaliems diktoriams skaitant parašytą tekstą. Bendrinės kalbos socialinės atmainos ir variantai normatyvistų praktiškai nepripažįstami, į sociolingvistinių procesų poveikį neatsižvelgiama. Apibrėžiant bk akcentuojama, kad tai „sunorminta“ ir per se geriausia kalbos atmaina ir kartu apgailestaujama, kad vartotojų sluoksnis, kuriam ji būtų gimtoji, vis dar nėra susiformavęs.

Taigi standartizavimo ideologijos Lietuvoje nesikeičia, skiriasi tik jų pagrindimas: XX a. pradžioje reikėjo skubiai sukurti bendrą kalbą tautai, sovietmečiu – gintis nuo rusifikacijos, dabartiniais laikais – nuo globalizacijos ir demokratijos pavojų. Perdėtas kalbos grynumo ir vienalytiškumo siekimas kelia smarkų tam tikros visuomenės dalies nepasitenkinimą: prieštaravimų būta jau prieškario Lietuvoje, bet dabartinėmis sąlygomis įtampos tapo dar ryškesnės. Šiokiu tokiu ideologiniu poslinkiu galima laikyti nebent šylančius tarmių vertinimus, skatinimą jas išsaugoti, tačiau tarmių interferencijos netoleravimas bendrinėje kalboje yra išlikęs.

Tuo metu sparčiai vyksta tarmių niveliacija. Kaip jos procesus veikia regioninės kalbos ir bk prestižas, lietuvių kalbotyroje tebėra neištirta. Permainos TV ir radijuje paskleidė tai, ką galėtume pavadinti realiąja šnekamąja bk. Tai variantiška atmaina su savitais prozodijos ir tarties bruožais, kurių vartojimas gali būti siejamas su formaliuoju ir neformaliuoju stiliumi. Jos santykis su Vilniaus sociolektais tebelaukia atskiro tyrimo. Likęs neišspręstas ir sudėtingas sakytinės žiniasklaidos taikymosi prie adresato kalbos klausimas. Štai kaip pasikeitusią situaciją apibūdina vienas iš straipsnyje minėto žurnalistų tyrimo respondentų:

“Tendencija apskritai yra tokia, kad pati žiniasklaida, jinai vis labiau sluoksniuojasi, vis labiau stengiasi surasti savo auditoriją, savo vartotoją. Ta tendencija ypač ryški iki 2003 metų, galbūt tiktai kaip tendencija, o nuo 2003 metų tai jau yra kaip taisyklė. [...] Ir ta bendrinė kalba, jinai, aišku, reikalinga, stengiamasi jos prisilaikyti, nes norima vis tiek turėti visą auditoriją, bet tendencija yra, kad labiau savo auditorijai kalbėti savo... jų kalba.”

Polinkis viešojoje erdvėje vartoti neformalųjį, paprastosios kalbos kodą rodo, kad prestižinės normos orientyras visuomenėje keičiasi. Telieka išsiaiškinti kieno kalba tampa iš tiesų prestižine.

* * *

LORETA VAICEKAUSKIENĖ (g. 1970) – kalbininkė, vertėja, hum. m. dr., Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovė, VU Skandinavistikos centro lektorė. Mokslinių tyrinėjimų sritis – sociolingvistika; domisi kalbos ir tapatybės, kalbos politikos ir kalbų kontaktų klausimais, yra išleidusi knygą Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai: kalbos politika ir vartosena (2007). Straipsnis parengtas gerokai papildžius tarptautinio projekto Standard Language Ideologies in Contemporary Europe kolektyvinei monografijai (red. Tore Kristiansen, Nik Coupland) įteiktą tekstą apie lietuvių kalbos planavimą.