Benediktinų vienuolis Robertas: „Žmogus niekada nepraranda nei savo laisvės, nei gebėjimo nupulti“ (90)

Ginta Gaivenytė:

Arčiausiai Saulės esančio Čimboraso ugnikalnio viršūnėje supranti, kad svarbiausia yra eiti (nuotraukos) (26)

---

Psichiatro kabinete papasakotos skaudžios istorijos – knygoje „Gerųjų žmonių šešėliai“ (71)

---

Psichoterapeutė G.Petronienė: „Maistu žmonės malšina kitokio gyvenimo alkį“ (139)

---

Vos 124 centimetrų ūgio aktorė I.Filipovič: „Neįgalieji yra tokie pat Žemės gyventojai“ (101)

---

Į giliausio pasaulio urvą nusileidusi speleologė S.Pankienė: “Neinu į urvus mirti” (nuotraukos) (70)

Tai – benediktinų vienuolio Roberto Dabkevičiaus pokštai. Nejuokauti jis negali. Viena priežasčių, kodėl jis atsidūrė Prancūzijoje, Solemo Šv. Petro abatijoje buvo ta, kad jam patiko tuomečio benediktinų vienuolyno abato šiek tiek vaikiško linksmumo ir asketiško pasišventimo santykis. Dabar lietuvis vienuolis jau 13 metų 7 kartus per dieną šiame vienuolyne gieda grigališkąjį choralą.

Advento pradžios sekmadienį suskamba brolio Roberto Dabkevičiaus mintys apie tylėjimo ir grigališkojo choralo giedojimo pamokas. Ko bet kuri bendruomenė galėtų pasimokyti iš šv. Benedikto regulos? Kada verta paklusti, o kada – išsakyti savo nuomonę? Kaip žvelgti į klaidas? Kaip Jėzaus Kristaus įsakymą: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“ pritaikyti savo gyvenime?

– Įžengusius į vienuolyno bažnyčią pasauliečius pirmiausia nustebina ne giedojimas, o tvyranti tyla. Kokia tylos svarba vienuolio gyvenime?

– Tylą galima suprasti įvairiai. Pirma, tai išorinė, materiali tyla, o kita – tai vidinė tyla, kurios ir ieško vienuolis. Išorinė tyla savaime nesukuria vidinės, kaip ir elgeta savaime nėra beturtis dvasioje. Išorinės tylos neįmanoma išsaugoti vienuolyne, nebent kapuose, nes yra pareigų, kurias įmanoma įgyvendinti tik bendraujant, pavyzdžiui, priimti svečius. Tai nereiškia, kad bendravimas ardo vidinę tylą. Vienuolyno reguloje yra numatytas laikas ir vidinei tylai, ir bendravimui.

Žmogus pasiduoda įvairiausioms aistroms. Kūnas ir siela yra kaip susisiekiantys indai. Kai kūnas nurimsta, ramybė pamažu persiduoda ir sielai. Taip atsiranda vidinė tyla – palaima. Tačiau nei vidinė, nei išorinė tyla, nėra tikslas, tik priemonė. Vidinė tyla praras savo reikšmę, jei nebus atidus klausymas ir atsivėrimas dialogui su Dievu.

Giedojimas, kolektyvinis giedojimas taip pat gali tą padaryti. Kai įsijungi į bendrą ritmą, tai sieki ne dominuoti, bet jauti bendros harmonijos dalį. Choralo giedotojas patiria ne tik juo tekančią malonę, bet ir vidinę ramybę, taiką su savimi, aplinkiniais ir Dievu.

– Giedojimas veikia ir bendruomenės santykius?

– Taip. Grigališkąjį choralą visi gieda kartu, nėra vedėjo, kurio balsas garsiau skambėtų. Atskirai nė vienas nepagiedos. Dažnai vienuolis net solfedžiuoti nemoka. Aišku, būna, kad vienas gieda stipriau, vargas tada kaimynams.

Giedojimas atspindi tavo vidinę tvarką ir sielos būklę. Jei esi kaip išderintas instrumentas, tai ir giedojimas turės disonansą. Tačiau įsiliedamas į bendrą giesmę, veiki savo sielą, tada ir viduje atsiranda harmonija.

Taip yra bendruomenėje – kiti tau padeda, sušvelnėja tavo trūkumai, o tu pakylėji kitą. Žmonės įgyja pasitikėjimo, atsiskleidžia talentai, slypintys juose. Žinoma, problemos ir sunkumai niekada neišnyks, bet jų sprendimą palengvina visokeriopa branda.  2 psl. >>