Baltarusijos košmaras – su mūsų prezidentės šypsena 
(156)
Po prezidento rinkimų Baltarusijoje surengtos taikių protestuotojų spardymo varžybos, atrodo, pasaulyje sukėlė ne didesnį nustebimą nei sniegas lapkritį. Vakarai tyli. Rytai – bent jau didžiosios Rusijos televizijos – rodo kraupius reportažus ir sunku patikėti, kad mūsų politikai taip pat, kaip Vakarų lyderiai, tylės. Kad jie tyliai pritars tam, kas vyskta. Jei taip įvyks – tai bus didžiausia Lietuvos gėda per visą jos nepriklausomybės istoriją.
Bet ar jie turėtų visomis jėgomis smerkti tą, su kuriuo pirmiausia puolė glėbėščiuotis? Tą, kuris visomis jėgomis tikino sieksiąs demokratijos ir žmogaus teisių gynimo?
D.Grybauskaitė, vos išrinkta Lietuvos prezidente, pirmiausia pasikvietė šį cariuką į savo karalystę ir išsišiepusi iki ausų su juo fotografavosi. Ko ji tikėjosi? Ką buvo pažadėjęs batka? Ar mūsų šalies vadovė suvokia, kam ji ištiesė ranką? Ir ką pasveikino?
Užvakar, dar aidint Baltarusijos tautos žmonių balsams iš Minsko, sulaukiau visai netikėtos žinios: Baltarusijoje gaudoma ne tik opozicija, ne tik politiškai „pavojingi“ žmonės. Ten be gailesčio sodinami ir mušami paprasčiausi inteligentai - studentai, dėstytojai, meno žmonės.
Natūralu, kad niekšo vardo nevertam Baltarusijos vadovui užėjo konvulsinė paranoja ir pamatęs, kiek daug jo tautos žmonių jo nekenčia ir nori nuversti, jis padarys viską, kad išsklaidytų bet kokias abejones savo galia.
Socialiniuose tinklapiuose kilo aršios diskusijos: ar padėti baltarusiams, kurie nekaltai sodinami, ar žiūrėti savų reikalų ir nesikišti? Man tai atrodo makabriška. Ypač Lietuvai. Vienas filosofas keliais sakiniais užtildė visus: nuo kada ėmėme skirstyti žmones į „mes“ ir „jie“? Nuo kada vienų skausmas skiriasi nuo kitų?
Tai pats blaiviausias požiūris, nes abejingumas, su kuriuo pasitinkami Baltarusijos įvykiai, yra ne kas kita, kaip nužmogėjimo išraiška.
Bandymai pakalbinti iš Minsko pasprukusius ir Vilniuje apsistojusius Baltarusijos studentus baigėsi nesėkme. Jiems tėvai liepė tylėti, „nes bus tik blogiau“. Jokiu būdu neištarti nė žodžio Lietuvos žurnalistams.
Pasijutau visai taip pat, kaip Sausio 13–osios naktį, kurios košmarą jau maniau seniai pamiršęs. Kai nežinai, kas nutiks, kai aplink sklando tik neišsakoma, šalta ir nejauki baimė. Kai pavojus yra įsigėręs į patį tavo gyvenimo pamatą, pačią jo esmę, kai gyvenimas yra tapęs vienu dideliu pavojumi.
Nelaukdami pagalbos iš dangaus, keli draugai ėmė rinkti parašus, kad nekalti Baltarusijos žmonės būtų paleisti į laisvę – jie turėjo nešti tuos parašus D.Grybauskaitei. Kiti dalijosi video medžiaga. Aš puoliau rašyti straipsnį apie valdžios kaip esminio blogio šaknis.
Per chaoso minią kažkas dar pajuokavo, kad reikėtų nuvykti pas pačius baltarusius ir pažiūrėti, kaip jie gyvena.
Na ir kas, kad nuvyksime? Ar nesuprantame? Visiems aišku – tai teroras, kuriam visi Vakarai pritaria. Tai teroras, kurio mūsų šalyje nepasmerkia (įdomu, ko laukia?) aukščiausi šalies vadovai. Tai teroras, kuris neturi pateisinimo. Tai bet kokias žmogaus teises pažeidžiantis teroras, kuriam abejingas negali linki nė vienas žmogiškas žmogus.
Bet neatrodo, kad lietuviai būtų broliškai nusiteikę padėti savo mušamiems kaimynams. Mes vis regime, kad patys turime bėdų. Ir taip, mes jų tikrai turime. Tačiau, ačiū Dievui, čia dar niekas negaudo inteligentų ir nesodina jų į kalėjimą už laisvo žodžio sklaidą. Bent tiek.
Ir nepaisant visko, ar neturėtume būti stipriausiais paprastos Baltarusijos tautos pagalbininkais, kurie viskuo, kuo tik gali jai padeda? Juk pačius lietuvius trypė ir sodino už tokias pačias „nuodėmes“. Ar jau pamiršom? Ar jaučiamės labai ramūs ir pernelyg protingi? Ko vertas toks protas, kuriame nėra nė dalelės širdies? Kuo tada mus pavertė iškovota laisvė?
(156)
Žvaigždžių šviesa ir šešėliai
Šiais laikais lengvai bet kurį žmogų galime įvardyti gana įgrisusiu terminu „žvaigždė“ (kartu su kitais nuvalkiotais epitetais, tokiais kaip „legendinis“, „elitinis“ ar „prestižinis“), nors tą patį žmogų pavadinti talentingu liežuvis apsiverčia vis sunkiau ir rečiau.
Vaistines ir klinikas išdėstys biurokratai?
Sveikatos apsaugos ministras planuoja grąžinti biurokratiją į sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių išdėstymą. Pagal jį, vietą, kur turėtų veikti poliklinika, odontologijos kabinetas ar vaistinė turi nustatyti ne vartotojai kartu su paslaugos teikėjais, bet savivaldybių sudaryti specialieji planai. Pasak V. Andriukaičio, šiandien yra tikras rinkos chaosas, kai vienoje vietoje susitelkia penkios ar septynios vaistinės, o kitur – nė vienos, arba vienuose miestuose pristeigta daug odontologijos kabinetų, o kituose žmonės priversti penkerius metus laukti eilėse dantų protezavimo.
„Laiko ženklai“: kaip vadinti sovietines represijas Lietuvoje?
Pagerbti aukų atminimą ir kuo rūsčiau pasmerkti nusikaltėlius. Ar tik to pakanka, ar vis dėlto reikėtų daugiau pastangų žengiant į priekį?
Prezidentūra turės sapnų aiškintoją?
Karaliaus rūmuose viduramžiais buvo įprasta turėti juokdarį, o prezidentė D. Grybauskaitė, atrodo, neišsivers be sapnų aiškintojo.
A. Jolie pamokos: kada apsimoka elgtis neseksualiai
Atvykstate prabangiu automobiliu į remonto dirbtuves ir išgirstate: „Jūsų automobilio padangos turi gamyklinį defektą ir yra didelė tikimybė, kad šis defektas gali jums kainuoti gyvybę.” Tačiau meistras ramina, kad „mašinikė graži, padangos naujos, tad galbūt jums pasiseks ir nieko blogo nenutiks“. Ar išgirdę tokią naujieną turėtumėte pakankamai drąsos ir toliau važinėti automobiliu, turinčiu defektą, nesiimdami jokių saugumo priemonių? Manau, panašiai nutiko ir Holivudo superžvaigždei Angelinai Jolie.
Televizinės svajuko dramblionės
Mano šviesaus atminimo senelė buvo išties išmintingas žmogus. Kartą vidurdienį ji pirmąsyk gyvenime sugebėjo pati įsijungti televizorių — matyt, nusižiūrėjo, kaip tai darome mes, jos vaikai ir anūkai. Sovietiniais laikais tokiu paros metu dažniausiai rodydavo arba spiegiančią testinę lentelę, arba šnypščiantį sniegą. Tąsyk ekranas mirguliavo ir šnypštė. Senelė geras dešimt minučių įdėmiai stebėjo televizinį sniegą. Tada ištarė, kad televizorius nieko gero nerodo, ir jį išjungusi nuėjo ieškoti didesnės prasmės.
Renovuoti sovietinius daugiabučius – naikinti mūsų paveldą
Aš gulsiu po kiekvienu sunkvežimiu, kuris judės į daugiabučio renovacijos aikštelę. Savo rankomis nulupsiu kiekvieną termoizoliacinę plokštę, priklijuotą prie sovietinio pastato sienos. Kodėl? Nes daugiabučių renovacija mums reikalinga tiek, kiek tikram vyrui higienos priemonės. Tiek, kiek užgrūdintam žmogui kojos – tikras lietuvis išsivers be abiejų. Ir valdžios pagalbos niekada neprašys. Stebėjau daugiabučio namo bendrijos susirinkimą.
Belgijos imigracinė politika. Apsaugok, Viešpatie
Visi lyg ir sutaria, kad kiekviena šalis pirmiausia turi rūpintis savo piliečių gerove. Tačiau augantis nelegalių imigrantų ir prieglobsčio prašančių užsieniečių, kurie atsineša ne tik savo kultūrą, bet ir kitokią religiją, kitokią pasaulėžiūrą, kitokį bendravimo būdą, skaičius auga, didėja ir šalies sąnaudos jiems išlaikyti.
„Laiko ženklai“: Lietuvą purčiusi Garliavos istorija - išsisėmė
Gegužės 17-osios pavakarę dvi grupės žmonių dviejuose didmiesčiuose buvo susirinkusios paminėti Garliavos įvykių – mergaitės perdavimo motinai – metinių. Vieni mitingavo Kaune, Vienybės aikštėje, kiti – tradicinėje vietoje, prie Prezidentūros rūmų sostinėje.
Pažadėjai ir neištesėjai? Vėl žadėk!
Lietuva – lietaus šalis. O, kad tai būtų pinigų lietus! Tačiau pinigais čia nelyja, užtat pažadais pila lyg iš kibiro.
|
UAB "Lrytas",
Įm. kodas: 300781534
lrytas.lt redakcijai rašykite adresu news@lrytas.lt
Visos teisės saugomos. © 2011 UAB "Lrytas". |
|