Kas arčiau bankroto - krizę išgyvenanti Baltarusija ar atsigaunanti Lietuva? 
(267)
BVP per metus augo 7,5 proc., smarkiai didėjo atlyginimai biudžetiniams darbuotojams ir socialinės išmokos. Klestėjo statybų verslas, nes bankų paskolų portfelis per metus padidėjo 38 procentais. Biudžeto deficitas - 4 proc., valstybės skola – 22 proc. , užsienio prekybos deficitas – 16 proc. BVP, infliacija – 10 procentų. Šie skaičiai - labai panašūs į Lietuvos ekonomikos rodiklius ir tendencijas 2007 m. ir 2008 m. pirmoje pusėje. Tačiau tai – ne Lietuvos, o praėjusių metų Baltarusijos makroekonominiai rodikliai.
Šis pernykštis Baltarusijos ekonomikos bumas ir besaikės pinigų dalybos vyko prieš rinkimus - panašiai kaip ir Lietuvoje prieš kelerius metus. Prieš rinkimus ir komandinėje, ir rinkos ekonomikoje (jeigu mūsiškę taip galėtume vadinti) politikai dažnai elgiasi vienodai – populistiškai ir neatsakingai. Didina atlyginimus ir išmokas rinkėjams, skatina paskolų portfelio plėtrą bei nekilnojamojo turto kainų didėjimą ir taip leidžia ekonomikai perkaisti. Po to neretai tie patys rinkėjai turi kentėti dėl krizės - valdžios ekonominių pagirių.
Taip, dabar Baltarusijoje krizė. Parduotuvių lentynos iššluotos, užsienio valiutos taip pat beveik nenusipirksi, nors oficialus Baltarusijos rublio kursas sumažintas daugiau kaip 50 procentų. Chaosas? Iš pirmo žvilgsnio - taip. O pasiklausius kai kurių Lietuvos politikų, atrodo, kad ten griūva visa ekonomika ir ši šalis netrukus bankrutuos. Tačiau pažvelgus kiek giliau bei paskaičius Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ataskaitą apie Baltarusijos ekonomiką, paskelbtą š.m. kovą, susidaro kiek kitoks įspūdis.
Tai, ką Lietuva nuo 2009 metų bando padaryti didžiulio nedarbo ir sumažėjusių atlyginimų bei pensijų sąskaita (tai - vadinamoji „vidinė devalvacija“), Baltarusija siekia atlikti drastiškai devalvuodama savo valiutą. Ir ten, ir čia siekiama subalansuoti ekonomiką. Lietuvoje vis dar didelis nedarbas, mažėja bent dviejų trečdalių gyventojų perkamoji galia, iš šalies kasmet emigruoja dešimtys tūkstančių darbingo amžiaus piliečių.
Kiek truks chaosas Baltarusijoje – pamatysime.
Dar vienas skirtumas tarp Lietuvos ir Baltarusijos – mes brangiai skolinamės tarptautinėse finansų rinkose ir krizę bandome įveikti patys. Tuo metu A.Lukašenka, atrodo, labiau įsiklauso į TVF rekomendacijas.
Dar 2008 metų pabaigoje, visuotinės krizės įkarštyje ir dalinio finansų rinkų paralyžiaus metu Baltarusija susitarė su TVF dėl paramos programos. Baltarusijai buvo suteikta pigi paskola, valdžia vienu mostu 20 proc. devalvavo vietos valiutą.
TVF vertinimu, paskelbtu šiais metais, ši programa iš esmės buvo sėkmingai įgyvendinta. Ir dabar, siekiant subalansuoti prieš rinkimus sujauktą ekonomiką, TVF Baltarusijos valdžiai, be kitų dalykų, rekomendavo liberalizuoti valiutos kurso režimą. Kol kas tai nepadaryta, tačiau valiutos devalvavimas – akivaizdus žingsnis šia kryptimi. 2 psl. >>
(267)
„Paskutiniam miau” – šviesi ateitis
Taip, turi kuo didžiuotis po namus besitrainiojantis Murklys arba kiekvieną kampą žymintis Brisius. Kai išleis paskutinį atodūsį, jie nebekeliaus į šiukšlių konteinerius, pamiškes ar sodo pakampį.
Girtuoklių tauta, arba kas išgėrė mano 15 litrų spirito?
Neseniai nuskambėjo grėsminga naujiena: Lietuva iš 193 valstybių užima dvyliktą vietą pagal per metus vienam žmogui suvartojamo alkoholio kiekį. Mus lenkia beveik visi kaimynai, mes – beveik visus europiečius, į kuriuos norime lygiuotis. Gal ir dėl to faktelio kelinta naktis mane kankina nemiga, o su ja į smegenis braunasi mintis - nuo 1999 metų mano virtualaus suvartojamo spirito kiekis nuo 9,5 litrų šoktelėjo iki šešiolikos.
Kodėl lietuviui įvaizdis yra viskas (II)
Reklamos vilkai, analizuodami rinkos poreikius, retai kada klysta. Tačiau bandydami mus įtikinti, kad „troškulys yra viskas“, smarkiai apsiriko. Įvaizdis – štai tikrasis atskaitos taškas nūdienos žmogui. Ko gero, niekas nedrįs paneigti, kad gyvename simbolių visuomenėje. Tikroji daiktų vertė seniai nebesutampa su jų kaina. Prabangos ženklų esti visose gyvenimo srityse. Ir jie niekšiškai nutraukė sąsajas su kokybe ir komfortu.
Be iššūkių kauniečius apima liūdesys
Dar visai neseniai visa Lietuva ir net Europa sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip Kaune kyla naujoji arena, kurioje buvo numatytas Europos vyrų krepšinio čempionato finalas.
Konstitucinio teismo žodis – galutinis nuosprendis „Sodrai“
Gerais norais kelias į pragarą grįstas. O tokius gerus norus skelbia ekonomiškai logikai visiškai prieštaraujančius sprendimus priimančių politikai ir pareigūnai. Visi sako, kad gina žmogų. Tiktai kurį žmogų ir kuriam laikotarpiui? Kažkodėl niekas nenori pažiūrėti į perspektyvą, prognozuoti savo sprendimų pasekmių šimtams tūkstančių Lietuvos nedirbančių senatvės pensininkų. Drįsčiau teigti, jog į realijas visiškai nesigilino ir Konstitucinis Teismas, priėmęs sprendimą dėl negautų pensinių išmokų kompensavimo. Būtent šitaip tas sprendimas atrodo peržvelgus jį per ekonominę prizmę.
Įsiūlyti darbą – misija neįmanoma
Lietuvoje darbai mėtosi tiesiog gatvėje. O svarbiausia – neatidėliotini darbai. Tuo įsitikinau vakar rytą pačiame Vilniaus centre klampodamas sunkiai išbrendamais šaligatviais.
Piratai yra vagys
Kiek galima kalbėti apie piratavimą ir apie nelemtąją sutartį ACTA, skirtą kovai su piratavimu ir klastotėmis? Apie tai dabar rašo visi, kas dar moka rašyti (net ir aš pats), ir nuomonės labai aiškios. Vienoje pusėje - dinozaurai (leidėjai, muzikos ir kino pramonė), godūs ir trumparegiai pasenusio modelio gynėjai, o kitoje - tie, kas už laisvę internetui, mintims ir nevaržomą sklaidą, be baudų, sienų ir pinigų. Dinozaurai turi mirti, nes jie stabdo pažangą, o gėris su gėlėmis plaukuose triumfuos. Taip? Ne taip. Dar pažiūrėsim. Nes piratai yra vagys, intelektinė nuosavybė yra visų pirma nuosavybė, o ne bendras kolūkio turtas, ir vagystė yra nusikaltimas, o už nusikaltimus yra baudžiama.
Patriotizmas ir vienybė – meilei, neapykantai ar baimei?
„Lietuva, Tėvyne mano“, – rašė Adomas Mickevičius… lenkiškai. Lietuvos didysis maršalka Mikalojus Radvila Juodasis siekė, kad šalis nepriklausytų nei Ivanui, nei lenkams ir… jos didikai kalbėtų tik lenkiškai. O aš klausau, kaip narcisizmo… tai yra, nacizmo ženkleliais susižavėję jaunuoliai šaukia: „Lietuva – lietuviams“ ir man kyla klausimas – kaip nustatomas tas lietuviškumas? Prezidentė sako: tautai reikia vienybės? O kam ta vienybė? Juk ji reikalinga kovai, bet negi dar nepavargome kariaudami patys su savimi?
Ar diagnozė tampa politika?
Kai ką nors lepteli „Žalgirio” ir Ūkio banko savininkas, o dabar ir Lietuvos žmonių partijos įkūrėjas V.Romanovas, „Lietuvos ryto” žurnalistui lyg ir derėtų nepraleisti progos patylėti, nes iš karto gresia būti apšauktam ir parsidavėliu, ir iškrypėliu, ir dar Kauno komandos kenkėju.
Mitai apie Lietuvos valstybės atkūrimą dauginasi taip greitai, kad net gyvi liudininkai nebeatpažįsta savęs
Lietuvos valstybė kilo ne iš susiklosčiusių tarptautinių politinių aplinkybių ir atgimė taip pat ne vien todėl, jog griuvo sovietinė imperija. Filosofas ir rašytojas A. Juozaitis mano vasario 16-ąją esant reikšmingesne data už Kovo 11-ąją. Nežinau, kaip abiejų datų reikšmingumą būtų galima nustatyti, tačiau be Kovo 11-osios Vasario 16-osios atsimintų tik nedidelis būrelis žmonių. Dabartiniai įvykiai NVS rodo, ant kokios katastrofos ribos buvome atsidūrę. Ir sprendžiant iš dabartinių Rusijos užkulisinių planų, apie kuriuos jau kalba ir kitų valstybių ekspertai, nežinia ar nesame.
