Nekiškite nosies į Bažnyčios reikalus! 
(234)
Esu tikinti, bet nesu kaip jūsų įvardijama davatka. Noriu būti objektyvi ir vertinti Laimos Lavaste straipsnį taip, kaip diktuoja mano sąžinė ir gyvenimo patirtis. Prenumeruoju šį laikraštį jau daugelį metų ir matau, kad laikraščio pozicijos tebėra komunistinės, ko Lietuva jau seniai stengėsi atsikratyti. Jūs dabar šiuo straipsniu vykdote kiršinimo politiką tarp tikinčiųjų. Jūs rašote, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, ji veikia savarankiškai, tai ko kišate nosį į jos vidaus reikalus.
Jūs iškeliate net mirusiųjų kunigų vardus rodydami juos kaip „nukentėjusius“, ar dėl to, kad jie buvo nuolankūs sovietiniams okupantams, nes juos vertė tuometės sąlygos?
Labai gerai, asmeniškai pažinau a. a. kunigą Ričardą Mikutavičių, klebonavusį Kaune Soboro Įgulos bažnyčioje, pas jį ne kartą esu užpirkusi Šv. Mišių auką ir nemačiau, kad jis būtų buvęs nuskriaustas, tą padarė jo artimieji, o jis gyveno labai gerai, pasiturinčiai, kolekcionavo paveikslus, vykdė pareigas.
Dar geriau pažinau a. a. kunigą Tėvą Stanislovą, klebonavusį Paberžės bažnyčioje. Turiu ne vieną jo rankų darbą – dekoratyvinį kryžių, iš kurių vieną paskyriau, kad jis būtų pastatytas prie mano kapo. Gyveno labai kukliai, bet lankomas turistų, keliautojų, buvo daugeliui žinomas ir gerbiamas. Klėtelėje buvo įrengęs lietuvišką bažnytinį muziejų, net sovietmečiu čia kabojo Lietuvos trispalvės vėliavos.
Netikiu mitu, kad a. a. kardinolas Vincentas Sladkevičius paskutines dienas gyveno alkanas ir sušalęs, juk juo rūpinosi gausus vienuolių, gailestingųjų seserų būrys, to nėra net slaugos ligoninėse.
Jūs norite pateisinti kunigus, kurie įsimylėjo, net vaikų susilaukė, jiems namus pradėjo statyti. Pažįstu ir tokių kunigų, bet ar galima juos pateisinti, kad jie sulaužė savo skaistybės įžadą? Nusikaltai – pasitrauk iš kunigystės luomo, gyvenk laimingai šeimyninį gyvenimą. Kam kelti pasipiktinimą savo tikintiems parapijiečiams? Smerkiame visus, užsiimančius pedofilija ir homoseksualumu ne tik kunigus, bet ir visus, net valdžioje aukštus postus užimančius asmenis. Tai labai nepadoru ir bjauru.
Kiekvienas turi atsakyti už savo nusikaltimus tautai, Dievui ir Bažnyčiai, bet ne mums spręsti, tam yra specialios institucijos, jų teisė priimti sprendimus. Už skaudžius įžeidimus reikėtų atsiprašyti.
Nepateisinu korespondentės argumentacijos, remiantis anonimiškais skundėjais. Jei jau esi teisus, tai nėra pagrindo slėptis po anonimo kauke. Darosi akivaizdu, kad su šiais skundais kreipėsi kunigai, patys nesilaikantys Bažnyčios kanonų – ištvirkėliai, pedofilai, homoseksualai ar kiti iškrypėliai, tik jie gali bijoti susidorojimo, nes jaučiasi esą to verti - jei būtų kunigai idealistai, nebijotų sakyti tiesą atvirai.
Apie Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, galiu pasakyti tik tiek, kad jis jautrus žmonėms su negalia. Štai, būnant Šiluvoje prie Koplyčios, pamatęs sėdinčią skuteryje, priėjęs pakalbino, palaimino ir palinkėjęs sveikatos, nuėjo koplytėlėn, ko nepadarė nė vienas kitas praeinantis kunigas. Tai rodo jo jautrumą ir paprastumą net vargetos atžvilgiu, tai ar jis galėtų skriausti nekaltai sau pavaldžius? 2 psl. >>
(234)
Baubsime tol, kol mus išgirsite!
Šis straipsnis skirtas visiems, kurie jaučia pasipiktinimą vis gausėjančiais tautinio jaunimo ir patriotų, kuriuos jūs visada „įkalinate“ kabutėse, eisenomis ir renginiais. Esu vienas iš tų, kurie ten dalyvauja, ir visada prisidedu prie jų organizavimo. Straipsnį šį kartą rašau ne savo draugams ir bendraminčiams, jis skirtas tiems, kurie prisideda prie mūsų renginių nušvietimo, ir tiems, kurie tuo nušvietimu yra formuojami.
Trumpai apie pilietiškumą, arba kodėl niekas nekasa sniego
Žiemiškas iš didžiosios raidės antradienio vakaras. Grįžau namo iš miesto anksčiau, kad spėčiau krepšinį pažiūrėti. Pusto, visur balta, kaip mieste, taip ir čia (užmiestyje gyvenu). Rakindamas kiemo vartus sutikau kaimyną iš gretimo namo, pasisveikinom, apie žiemą ir kelininkus pakalbėjom. Kelininkų, ne paslaptis, nebuvo aplankyta. Jau antra, o gal ir trečia žiema kaip neaplanko. Nespėja. Pakalbėjom, ir nubridom savais pramintais takeliais namo krepšinio žiūrėti.
Tautinio jaunimo atsakymas A. Lukošiui
Pasijutau labai keistai, kai puikus muzikantas, kažkada grojęs legendinėje grupėje „Foje“, o paskui taip šauniai atstovavęs Lietuvai tarptautiniame popmuzikos festivalyje „Eurovizija“, savo straipsnyje dergia jaunimo patriotizmą ir LTJS Vasario 16-osios eiseną Kaune. Liūdna, kai menininkas nori vaidinti politiką. Gal Arnoldui parūpo Seimo kėdė? Na, ne pirmas jis ir ne paskutinis iš šou pasaulio pasukęs į politiką. Nenoriu veltis į ilgą diskusiją, tiesiog paminėsiu kelis netikslumus, kuriuos ponas Arnoldas tikriausiai „visai netyčia“ parašė.
Kiek dar remsime šilumininkus?
Ne paslaptis, kad sąskaitos už šildymą daugelį Lietuvos gyventojų vis labiau varo į neviltį. Vieni kaltina valdžią, kiti gobšuolius verslininkus, tačiau ar nevertėtų, kaip byloja senas geras priežodis - pradėti nuo savęs? Kai niekaip nepavyksta sutaupyti pinigų už šildymą, o šilumos bendrovės savo reklamose mums perša idėją, kad jos neva niekuo dėtos, esu įsitikinęs, kad pinigus verčiau investuoti ne į tų įmonių išlaikymą, o į pastatų šiltinimą ir patiems imtis pastatų modernizacijos.
Abejingumo pamatai Sapiegų barokui
Ugnies stichija ką tik apmaudžiai suniokojo Tytuvėnų ansamblį, apnaikindama neįkainojamą kultūros paveldą. Tačiau ką daryti, kai tarsi stichija paveldą pradeda - pavartokim žodį -„koreguoti“ žmogus? Bene prieš du mėnesius žiniasklaidos antraštės džiugiai skelbė „Sapiegų barokas vėl puoš Vilnių“. Kultūros paveldo departamento išsiuntinėtame spaudos pranešime buvo pristatytas Sapiegų rūmų Antakalnyje rekonstrukcijos projektas. Visuomenė kviesta diskutuoti, aktyviai dalyvauti svarstant šių rūmų prikėlimą gyvenimui. Paspaudus nuorodą kpd.lt, buvo galima pasižiūrėti šių rūmų rekonstrukcijos projektą.
Literatūra ar ksenofobijos proveržis?
Šį laišką adresuoju Audronei Urbonaitei. Parašyti paskatino akivaizdžiai ksenofobiški jos pasisakymai.
Atviras laiškas Linui Karaliui
Redakcija gavo iliustruotą skaitytojo laišką, kurį, kaip tikina pats autorius, parašyti paskatino skandalinga Lino Karaliaus veikla. Čia daugiausia rašoma apie autoriaus bendravimą su L. Karaliumi socialiniuose tinkluose, todėl specifinę ten vartojamą kalbą palikome netaisytą. „Žiūrėkit, o karalius gi nuogas!” – staiga sušuko kažkoks berniukas… Tokia yra vienos Anderseno pasakos, parašytos 1837 m. pabaiga. Šiandien, 2012 metais, vienintelis dalykas, kuris sieja mus su tuometine Danija ir Andersenu yra tai, kad karalių mes irgi turime – Liną Karalių...
LFF prezidento rinkimai. Nuo vilko ant meškos arba nuo varnos ant bebro
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimų spektaklis lygiai toks pat juokingas, kaip ir Liutauro Varanavičiaus pasakos apie sėkmingą jo darbą per pastarąjį dešimtmetį LFF. Meluoti pripratęs vis dar prezidentas net neraudonuodamas pasakoja apie tai, kaip kovo 17-ąją kovos dėl dar vienos kadencijos su generaliniu sekretoriumi Juliumi Kvedaru ir viceprezidentu Gintautu Babravičiumi.
Atominė elektrinė - Lietuvos problema, ne sprendimas
Kiekviena valstybė turi teisę apsispręsti, kaip plėtos savo energetiką ir garantuos jos patikimumą. Europos ir Lietuvos žalieji, susirinkę į konferenciją Vilniuje, pareiškia, jog valstybės, savo svarbiausiu elektros energijos šaltiniu pasirinkusios branduolines jėgaines, prisiima niekuo nepateisinamą riziką. Pasaulį sukrėtusios branduolinės katastrofos Černobylyje bei Fukušimoje, taip pat daugelis kitų, plačiai nepaskelbtų , tačiau pavojingų radiacinių incidentų, įrodė, kad joks, net pats moderniausias šių laikų reaktorius negali būti saugus.
Spindinčiame Lietuvos krepšinyje - šlitinėjantys teisėjai ir nesusipratimų virtinė
Krepšinis - neabejotinai populiariausia sporto šaka mūsų šalyje. Šis komandinis žaidimas Lietuvoje pradėtas žaisti 1920 metais, sėkmingai žaidžiamas ir populiarinamas iki šių dienų.
