Aplink Baikalą: 20. Raitas mongolas atskuba į pagalbą pasiklydusiems žygeiviams (nuotraukos) (18)

Eglė Šilinskaitė:

Kovos menai kaip reikiant užgrūdino žurnalistę J. Svirnelytę (21)

---

A.Orlauskas-Zakarauskas: „Lietuvius juokinti sunku, nes jie turi daug bėdų“ (70)

---

Vienišė penkiakovininkė tikslo siekia nesidairydama į šalis (546)

---

Kriminalinės laidos vedėjas J.Matonis: „Palyginus su tuo, kas dėdavosi prieš 15 metų, dabar Lietuvoje nieko šiurpaus nebevyksta“ (63)

---

Bekelės asai: gamtos niokotojai ar vairavimo meistrai? (51)

Psichologiškai ir fiziškai vieną sunkiausių dienų ekspedicijos „Baikalas 2011” dalyvius lydėjo nuotykiai: skubėdami į pasienio su Rusija punktą, lietuviai pasiklydo taip, kad prarado pusdienį, bet išvengė bėdų, kurios kelionę galėjo sustabdyti ilgesniam laikui: ne į visureigių „Nissan Patrol“, o į su savimi vežamus kuro bakus degalus pilti nusprendę žygeiviai tik juos pripildžius sužinojo, kad vietoj dyzelino gavos benzino. Ėmę klimpti užliejamoje pievoje, sulaukė vietinių pagalbos, o Mongolijos muitinę Altajaus priekalnėmis pasiekė nepritrūkę kuro, nors buvo likę tik keli lašai.

Stovykloje Gobio dykumos atšakoje gyvenimas ketvirtadienio rytą užvirė kiek anksčiau nei įprasta. Dar tamsoje keliautojai lindo iš palapinių ar visureigių ir krovėsi daiktus – nutarta išvykti anksčiau, kad dar tą patį vakarą būtų kirstas pasienio punktas. Tačiau kaip jau ne kartą šiame žygyje buvo nutikę, Dievas ir vėl pasijuokė iš lietuvių planų.

Anksčiau išvykti nepavyko, nes ekspedicijos autoūkio vadas Vaidotas Marozas laiku pastebėjo, kad iš vieno visureigių bako laša dyzelinas, todėl puolė tvarkyti gedimą. Tai užtruko, todėl Tsagaaannuuro kaimo link, kuriame yra Mongolijos muitinė, žygeiviai pajudėjo jau išaušus.

Diena buvo kupina įspūdžių - malonių ir nesmagių atradimų, tačiau į-Rusiją ketvirtadienį įvažiuoti nepavyko: kai ekspedicijos dalyviai pagaliau pasiekė Tsagaannuurą, muitinė jau buvo uždaryta.

Vaizdas – lyg iš paveikslų

Kaip dainavo legendinė „Hiperbolė“, žmogui iš tiesų reikia labai nedaug - tik duonos kąsnio ir vandenio tyro. Dar – malonumo akims. Vaizdai, kuriuos išvydo leisdamiesi nuo kalno po Tsagan Šivi Ulo perėjos, tiesiog užbūrė.

Slėnyje smaragdu ir safyru ribuliavo Ureg nuro ežeras, o šalia jo dunksojo pastelinių spalvų kalnai – net sunku įsivaizduoti, kad gamtoje gali būti tokių spalvų: kalnų viršūnes pro menkus debesis besiskverbianti saulė nudažė kelių atspalvių violetine, rožine, žalsva, rusva spalvomis.

Ežere kai kurie keliautojai ir išsimaudė, o netrukus, važiuodami jo pakrante, išvydo nešuliais apkrautų kupranugarių karavaną – klajokliai traukė su savo jurtomis ieškoti kitos vietos, kurioje galėtų įsikurti.

Aplankė šachtininkų kaimą

Netrukus, apsisprendę, kad juda teisingu keliu, žygeiviai pradėjo kilti į kalną, kuris kūrė optinę apgaulę: nors atrodė, kad leidiesi žemyn, aukštis vis didėjo. Visureigiai riaumodami pamažu yrėsi pirmyn, kol galiausiai pasiekė viršūnę – 2571 metro aukštį.

Aštriais akmenimis nusėtais keliais leistis žemyn irgi buvo nelengva, bet nė kiek ne mažiau įdomu – buvo neįmanoma atitraukti žvilgsnio nuo aplinkinių kalnų.

Papėdėje žygeiviai išvydo anglies šachtas, o netrukus privažiavo ir „kilnojamą“ angliakasių kaimą, kuriame stovėjo tik jurtos ir statybininkų vagonėliai. Vietiniai draugiškai sutiko keliautojus ir įsileido į jurtą. Kažkada baltoje, bet dabar nuo dulkių jau papilkėjusioje jurtoje gyvena trijų asmenų šeima: sutuoktiniai ir jų mažametė duktė. Nedidukėje jurtoje jauku ir švaru – pakraščiais išrikiuotos spalvingais raštais išdažytos lovos mediniais galais, viduryje – krosnelė, viršuje - „stoglangis“. 2 psl. >>