Istorikas Č. Laurinavičius: „Lietuvai svarbu balansuoti, bet Vilnius vykdė konfrontacinę politiką su Rusija“ (43)

Trečiadienį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitydamas paskaitą apie tai, „kodėl reikėtų sugyventi su kaimynais“, Antrojo pasaulinio karo laikotarpio specialistas pabrėžė, kad Lietuvos valstybė egzistuoja dėl palankiai susiklosčiusios tarptautinės sąveikos. Dėl to Lietuva, pasak jo, turi pareigą palaikyti sąveiką ir neleisti jai virsti konfrontacija.

Tačiau, pasak istoriko, Lietuva 2004-2005 metais nuo geros kaimynystės pasuko konfrontacijos linkme. Jo teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos užsienio politikoje buvo pastebimo dvi ryškios konfrontacinės ideologinės kampanijos. Pirmąją iš jų Č. Laurinavičius įvardijo kaip demokratijos plėtrą į rytus.

„Lietuvoje šis principas įgavo konkrečius politinius uždavinius, konkrečią politinę programą. Politinė programa buvo įvardyta taip: Lietuva gali būti regioninis centras, o dar geriau būtų, jei Lietuva apskritai pasikeistų ir atsikurtų Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Ta vizija tapo organizuojančiumi vektoriumi mūsų užsienio politikoje. Ką šiandien reiškia tokia orientacija? Tai reiškia, kad erdvė, kuri apimtų šiandieninę Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą, yra tam tikro bendrumo erdvė, kuri turi organizuotis Lietuvoje egzistuojančius politinės sistemos principus ir šitą sistemą turi statyti prieš toliau esančią į rytus Maskvos despotijai“, - kalbėjo Č. Laurinavičius.

Anot jo, tokia logika buvo vadovaujamasi 17-18 amžiuje Lietuvoje, o po įstojimo į NATO jos laikėsi valdžioje buvę kairiojo sparno politikai. Istorikas minėjo, kad vienas „veikėjas“ prasitarė, jog vadovautis tokia linija vertė noras buvo siekis neprileisti prie valdžios „nacionalistų“.

Tokioje situacijoje, anot jo, svarbi tapo sisteminė linija, ne nacionalinis Lietuvos identitetas, o pagrindinė intencija buvo noras kuo toliau į rytus nustumti „ydingą Maskvos imperiją“.

„Vadovaujantis tokia logika išeina, jog susiradus idėją fix jos vardan galima dėti ant stalo kaip kortą realiai egzistuojančią valstybę“, - sakė Č. Laurinavičius.

Šiuo metu šios krypties užsienio politikoje jau nebesilaikoma, tačiau, pasak Č. Laurinavičiaus, ją pakeitė kita taip pat konfrontacinė stalinizmo prilyginimo nacizmui orientacija. Ši „ideologinė kampanija“, jo nuomone, įsibėgėjo, kai į valdžią atėjo dešinieji.

„Pirmas žvilgsnis į tas dvi sistemas suponuoja didžiulį panašumą, jos ypatingai panašios masinėmis žmonių naikinimo apraiškomis. Bet problema ne tame, kad galima analizuoti, laisvai diskutuoti. Iš principo buvo eskaluojama, kad tik šitaip ir ne kitaip. Ir tapo akivaizdu, kad čia ne vien tik istorinės tiesos klausimas, o yra politinis interesas. Tą politinį interesą buvo galima labai nesunkiai įžvelgti. Tai yra vėlgi iš esmės yra bandymas griauti esamus šiandieninės Rusijos valstybės ir struktūros pamatus. Metamas bandymas pakeisti jėgų santykį globaliniu mastu“, - aiškino istorikas. 2 psl. >>