J. Furmanavičiaus istorija kaip patriotiškumo testas (377)

Edvardas Čiuldė:

Bjaurios socialdemokratų paslaptys, kraupūs konservatorių nutylėjimai (39)

---

Apie optimistus ir pesimistus (9)

---

Versija: Minskas N. Venckienei artimesnis už Čikagą (343)

---

Kasdienis Kauno spindesys ir skurdas (64)

---

Nuo ko slapstosi N. Venckienė? (427)

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Lietuvos visuomenė, viešosios erdvės įžymybės, o ypač tie, galutinai intoksikuotieji pilietiškumo patosu, yra iš principo išskirtinai jautrūs bandymams pažeisti žmogaus reputaciją, bet dar labiau tada, kai toks žmogus dėl vienokių ar kitokių aplinkybių pats negali apsiginti, ypač didelį pasipiktinimą kelia įvairios insinuacijos išsakomos mirusio žmogaus atžvilgiu.

Prisimename kokį pasipiktinimo šuorą sukėlė neatsargūs paspėliojimai apie tai, jog viena gerbtina asmenybė (pavardės neminėsiu) žuvo neoriomis aplinkybėmis Bresto viešbutyje. O dabar išgrynintoje erdvėje leiskite užduoti klausimą – kodėl tie patys teisuoliai droviai suka akis į pašalius, apsimeta nieko dėti, kažko nesuprantantys, kai niekšingai nužudytas teisėjas yra šmeižiamas ir po mirties.

Plėtojant palyginimą, dar reikėtų pastebėti, jog vienas dalykas yra kaltinimas nusišlapinus ne vietoje, kitas – banditų interesus pažeidusio teisėjo murkdymas į pedofilijos purvą.. Jeigu kam nors atrodo, jog antruoju atveju yra koks nors pretekstas plėtoti šmeižtą labiau pagrįstu būdu nei pirmuoju, tai patarčiau pasitikrinti su manometru šlapumo spaudimo lygį ant smegenų.

Didžiajai daliai žmonių visiškai akivaizdu, jog garsiausio bandito Lietuvoje atžalą nuteisęs J. Furmanavičius buvo taip negrabiai „prijungtas“, „baltais siūlais“ prisiūtas prie vadinamosios pedofilijos istorijos, jog braižas išduoda, kad viso šito reikalo sumanytojai vis tik nepasižymi dideliais intelektiniais resursais.

Kaip atrodo, atsakymas į šį klausimą labai paprastas, taigi būtų gėda gražbyliauti – pirmuoju atveju besiplėšantis marškinius ant krūtinės stengiasi pataikyti į suvešėjusios konjunktūros toną, suprasdamas, jog nesunkiai, be jokios rizikos tokiu būdu pelnys teisuolio reputaciją ir kitas gėrybes, o antruoju atveju – išsakydamas abejones dėl teisėjo šmeižto – rizikuoja savo kailiu, - šmeižto užsakovai neapriboja tik bandymais savo ruožtu šmeižti, dergti tokius abejojančius, toliau tiražuoti šmeižtą, bet grasina, tarkime, supjaustyti į gabalus ir paslėpti nepatogios nuomonė reiškėją taip, jog neliks nė žymės.

Kažkur girdėti užkeikimai, ar ne, prisimenant, jog vienos gaujos „braižu“ reikia laikyti mistifikacijas, kai „nereikalingi“ žmonės prapuola „kaip į vandenį“. J. Furmanavičiaus nužudymas, kaip atrodo, yra viena iš išimčių iš tokios taisyklės, nes čia svarbiausias dalykas buvo demonstracijos momentas, keršto išviešinimas.

Po to, kai spaudoje paskaičiau apie kito violetinio megztuko herojaus, D. Kedžio pusbrolio bičiuliavimąsi (jeigu netiksliai išsireiškiau – pavadinkite tai kitaip) su H. Daktaro aplinka, nepulčiau akis išdegęs neigti, jeigu kažkas imtų ir tiesmukai pareikštų, jog pusbrolis ir yra ta tarpinė grandis, per kurią D. Kedžiui buvo pateiktas „daktarų“ užsakymas.

Ta proga nesmagiai prisimenu, jog andai publikavau straipsnelį, pavadinimu „Grybauskaitė – banditų stogas?“ ( pavadinimu tampa klausimas, tai žymi klaustukas), dėl šio straipsnelio antraštės D. Kedžio giminė ir visi prijaučiantys žudynių orgijoms pradėjo visomis įmanomomis priemonėmis rinkti parašus, reikalaujant patraukti autorių baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, po pastarųjų įvykių, kaip atrodo bent man, klaustukas po tokiu pavadinimu sumažėja iki tokio lygio, jog įžvelgti jį galima tik su labai stipriu mikroskopu.

Taigi pasakysiu labai tiesmukai ir subjektyviai – bet koks teisuoliškas patosas, ypač žongliravimas patriotiniais užkeikimais kelia tik pasišlykštėjimą, jeigu entuziazmo apsėstas žmogus neliudija sugebėjimo įveikti tokį ar panašų testą. Tai baisiau už poligrafą.