Kaip kuriama šizofreniška viešoji erdvė? (49)

Bene uoliausias juodasis metraštininkas yra žiniasklaida, tiksliau, ta jos dalis, kuri Lietuvos viešojo, ypač politinio, gyvenimo paveikslą be jokių skrupulų dažo daugiausia ar net išimtinai juoda spalva.

Besaikis ir beprasmis abstraktaus visuotinio blogio akcentavimas viešojoje erdvėje seniai bado akis daugeliui: ne vienam žurnalistui, institucijoms, susijusioms su žiniasklaidos priežiūra, neabejingiems visuomenės atstovams, politikams. Žurnalistė Aldona Žemaitytė su kartėliu rašo: „Mano kolegos, net ir iš kultūrinės spaudos, atėję į populiariąją žurnalistiką, ėmė […] niekinti jauną, besikuriančią valstybę, tapyti jos paveikslą niūriomis spalvomis, tyčiotis iš žmonių, kurie kalbėdavo apie pozityvius dalykus ar bandydavo daryti pozityvius darbus“. Lietuvos pažangos strategijos projekte „Lietuva 2030“ pažymima: „Viešojoje erdvėje vyraujančios nuostatos nėra palankios – nepakanka atvirumo ir tolerancijos kitaip mąstančiajam, pagarbos kuriančiam asmeniui, žiniasklaidoje vyrauja negatyvizmas, trūksta analitiškumo“.

Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė pabrėžia, kad nemažai žurnalistų „vadovaujasi nerašyta, bet aiškiai pastebima taisykle „kuo blogiau valstybėje ir visuomenėje – tuo geriau“. Vienas Vilniaus universiteto profesorius Naujojoje Romuvoje paskelbė straipsnį „Lietuva: valdymo forma – graibštukų respublika, valdymo rezultatas – duoneliautojų tauta“. Šiame visuotinį blogį neva demaskuojančiame rašinyje apokaliptiškai teigiama, esą tauta, sugebėjusi į valdžią išrinkti „tiktai ubagų karalius arba profesionalius juokdarius, ne tik kad nenusipelno gyventi geriau, bet ir apskritai gyventi“… Tokių tuščios retorikos „perlų“ straipsnyje apstu: „ir po dvidešimties metų mes vis dar tebesame neįgali tauta ir valstybė“; mūsų įstojimo į ES rezultatų „neįmanoma nematyti: saulei leidžiantis […] pasižiūrėkite Lietuvos kelių kelelių ir vieškelių, vedančių į Vakarus, kryptimi – juose dar nenusėdo dulkės nuo bėgančiųjų iš Lietuvos kojų“; valstybė „jau yra tapusi senukų pensionatu“. Apibendrindamas „gilias“ savo įžvalgas apie lietuvius, tuos „beprotiškai keistus žmogeliukus“, autorius pasitelkia žinomą patarlę: „Na, bet, kaip sakoma, kvailį ir bažnyčioje muša, ir nieko čia nebepadarysi“.

Skaitant tokį tekstą, nelengva atsikratyti įspūdžio, kad akademinės bendruomenės atstovas savo noru tapo juodosios žurnalistikos mėgdžiotoju. Mėgėjų diagnozuoti atkurtos valstybės neįgalumą ar net baigtį nestinga: „Gyvename okupuoti Europos Sąjungos“ (Gediminas Jakavonis); „Kovo 11-osios Respublika baigėsi, buvo sunaikinta tų „integratorių“(Romualdas Ozolas); „Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektinėje“ (Arvydas Šliogeris). 2 psl. >>