Apkerpėjusiai provincijai nereikia nei idėjų, nei milijonų
(22)
Nedidelių miestelių bendruomenės nueina ilgus vargo kelius, prašydamos pinigų savo gatvių, viešųjų pastatų, komunikacijų atnaujinimui.
(22)Lokiškiausias parsidūręs ūkio ministrei B. Vėsaitei
Kas turi vaikų, tai žino – jeigu nubrozdintą koją ar alkūnę užklijuosi pleistru, nepraeis ir penkios minutės, kai atžala nuspręs pleistrą nusiplėšti ir patikrinti, ar žaizda jau užgijo. O tada naujas skausmas, naujos ašaros ir naujas pleistras. Panašaus jausmo negaliu atsikratyti žiūrėdamas į pašėlusį ratą, kuriame sukasi ūkio ministrė Birutė Vėsaitė. Užuot sulaukusi, kada viešųjų ryšių žaizda užgis ir bus pamiršta, ji vis neišlaiko, nesusituri, nuplėšia pleistrą pasitikrinti ir patiria naują skausmo priepuolį. O kartu su skausmu ateina patyčios, priešų paieškos ir tikrų draugų užuojauta. Žodžiu, visas paketas. Iki kito pleistro nuplėšimo.
Laikas keisti vietinius „Eurovizijos“ ekspertus
53|
Nusibodo grąžyti rankas ir keikti „Eurovizijos“ šalis uzurpavus „eurovizinį“ skonį. Tarp jų – turkus, serbus, graikus ir taip toliau. Taip pat laikas nustoti baisėtis draugelių balsavimu „už savus”. Nors mūsų „draugeliai” estai bei latviai apsimetė, kad mūsų nepažįsta.
Kam vis lipti ant grėblio?
Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) atstovų komisija sumanė kurti dar kažkokią Lietuvos ir užsienio lietuvių teisininkų darbo grupę, kuri turėtų sugalvoti, kaip būtų įmanoma paprastu įstatymu įteisinti dvigubą pilietybę. Taip pat sėkmingai galima sumanyti darbo grupę, kuri sugalvotų, kaip lietuvius nuskraidinti į Marsą.
Vis tiek mes geriausi
Geranoriškai ir optimistiškai nusiteikęs žmogus pirmiausiai turi užsiauginti storą odą. Ir pasiruošti išbandymams. Ir suprasti, kad nesėkmė būna skaudi, bet ji – tik juokai, palyginti su tais smūgiais, kuriuos dovanoja pasisekimas. Tai pastarosiomis savaitėmis gerai suprato Andrius Pojavis, Lietuvos atlikėjas, sutikęs dalyvauti labiausiai nedėkingame iššūkyje, kuris tik gali tekti viešam žmogui: „Eurovizijoje“ . Aš mažai žinau Lietuvoje žmonių, kurie turėjo išklausyti tiek patyčių, šaipymosi ir blogų palinkėjimų, kiek jis. Net jei jis ir sakytų neskaitąs užgauliojimų internete, vis tiek žinočiau, kad skaito, ir jam dėl to nemalonu.
Muziejų nakčiai trūksta entuziazmo
Šių metų Muziejų naktis dar kartą patvirtino tą faktą, kad didieji sostinės muziejai neskuba atverti durų naktį.
„Lietuvos ryto” savaitė: Drebėk, Europa, Lietuva ateina!
Kartais atrodo, kad būtent toks šūkis galėtų pakeisti valdišką devizą, sugalvotą mūsų pirmininkavimui Europos Sąjungai pašlovinti: „Lietuvoje – daugiau Europos, Europoje – daugiau Lietuvos”.
Kodėl prezidentei partijos kelia alergiją?
Ar dera valstybės vadovui kalbėti dviprasmiškai, net jeigu tai yra jo, biografijos faktu paremtas, vidinis įsitikinimas. D. Grybauskaitė, paatviravusi, kad politinės partijos jai kelia alergiją, išsakė asmeninę nuostatą, pagrįstą, kaip ji pati sako, gyvenimo patirtimi. Pastaroji siejama su buvimu komunistų partijoje jau nuo studentavimo laikų. Prezidentė nededa lygybės ženklo tarp komunistų partijos ir dabartinių Lietuvos partijų, bet ir būtinu papildomu paaiškinimu neatskiria jų, tarsi tiek totalitarinėse, tiek demokratinėse valstybėse partijų prigimtis būtų vienoda.
Memel – Wilno (III). Svarbiausias LLRA programos punktas
Trečiasis ir galbūt svarbiausias naujųjų autonomininkų programos punktas yra pasiekti, kad valstybinė lietuvių kalba šiame regione būtų suvokiama ir oficialiai traktuojama kaip ,,svetimos“ Lietuvos valstybės primesta kalba, be kurios geriausia būtų apsieiti arba pramokti jos tik tiek, kiek ja šnekėti yra būtina ir neišvengiama, kol tenka – be abejo, laikinai – dalyvauti tos valstybės viešajame gyvenime ir tvarkyti įvairius kasdieniškus reikalus.
Ko reikia, kad Lietuva būtų laiminga ir patenkinta
Visokių epitetų priderinta Lietuvai - ji ir gintarinė, ir drąsi, ir atkakli, ir išmintinga. Galime vardyti ir vardyti - ir viskas, ką gero, jautraus ar švelnaus pasakysime apie mūsų šalį - bus tiesa. Tik ar galime sakyti, kad mūsų šalis yra Laiminga?
Pažinimo vaisiai – nebūtinai saldūs
Lietuvių išminčiai teigia, kad mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Ar tikrai? Štai iš Tuniso į Vilnių persikėlęs gyventi tamsiaodis F. Marzoukas „Lietuvos ryte” įrodinėjo, kad yra atvirkščiai. Pasak tunisiečio, išmokti lietuvių kalbą – juokų darbas. Tam užtenka kelių mėnesių ir nereikia jokių kursų. Profesionaliu barmenu su trimis diplomais save vadinantis vyras, užuot balsu raudojęs, kad užsieniečiams Lietuvoje neįmanoma susirasti darbo, galėtų kitus atvykėlius greituoju būdu mokyti lietuvių kalbos. Tamsaus gymio klientus F.Marzoukas, aišku, iš anksto perspėtų, kad gyvenant Vilniuje lietuvių kalbos geriau nemokėti.












